Romantišką naktį su vaikinu praleidusi mergina tik po 10 kančios metų išsiaiškino jo dingimo priežastį 

Mano vaikystės juodoji dėmė – alkoholikas tėvas. Ramus, geras žmogus, tačiau stipriai įsimylėjęs degtinės butelį. Kai negerdavo, tvarkingai dirbdavo laisvai samdomu elektriku, sąžiningai parnešdavo namo kiekvieną gautą uždarbį. Tačiau prasidėjus maratonui, tiek tėvo, tiek pinigų nematydavome kelis mėnesius.

 Dėl sudėtingos vaikystės mergina nemokėjo kurti normalių santykių net ir užaugus - troško mylėti kitą, tačiau nekentė savęs. <br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Dėl sudėtingos vaikystės mergina nemokėjo kurti normalių santykių net ir užaugus - troško mylėti kitą, tačiau nekentė savęs. <br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Dėl sudėtingos vaikystės mergina nemokėjo kurti normalių santykių net ir užaugus - troško mylėti kitą, tačiau nekentė savęs. <br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Dėl sudėtingos vaikystės mergina nemokėjo kurti normalių santykių net ir užaugus - troško mylėti kitą, tačiau nekentė savęs. <br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Dėl sudėtingos vaikystės mergina nemokėjo kurti normalių santykių net ir užaugus - troško mylėti kitą, tačiau nekentė savęs. <br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Dėl sudėtingos vaikystės mergina nemokėjo kurti normalių santykių net ir užaugus - troško mylėti kitą, tačiau nekentė savęs. <br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Dėl sudėtingos vaikystės mergina nemokėjo kurti normalių santykių net ir užaugus - troško mylėti kitą, tačiau nekentė savęs. <br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
 Dėl sudėtingos vaikystės mergina nemokėjo kurti normalių santykių net ir užaugus - troško mylėti kitą, tačiau nekentė savęs. <br> 123rf.com asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Joana

Jun 13, 2021, 7:07 AM, atnaujinta Jun 13, 2021, 7:07 AM

Mama turbūt jau buvo susitaikiusi su tokia dalia, nes retai girdėdavau priekaištaujant. Priešingai, ji sudarė visas sąlygas jam gerti. Pavyzdžiui, išpildavo alkoholį į klozetą, tačiau vėliau jo pati nupirkdavo. Kai tėvui po ilgų išgertuvių pradėdavo streikuoti širdis, mama kviesdavo į namus medicinos seselę, ir ji statydavo lašelinę.

Nors tėvas gėrė, itin didelių rūpesčių dėl to niekada neturėjome. Net ir girtas, buvo taikus, tylus, balso nekeliantis žmogus. Pritrūkus pinigų, mums padėdavo kaime gyvenantys mamos tėvai. Kiek tų grynųjų tereikėjo anais laikais. Parveždavo mama iš senelių maišą bulvių, morkų, kiaušinių, sūrio, šviežios kiaulienos, žiemą – raugintų kopūstų, ir galėjai padoriai gyventi, kol tėvas išsiblaivydavo ir pradėdavo dirbti.

Tėvų tarpusavio santykiai, mano akimis, buvo nenusisekę. Ne kaip vyro ir žmonos, o vienas kitam svetimų žmonių, tiesiog besidalijančių kambariais bendrame būste. Panašūs buvo ir mano santykiai su tėvais. Tokie, kuriuos geriausiai apibūdintų žodis „jokie“.

Neatsimenu, kad būčiau nors kartą iš tėvo ar mamos išgirdusi klausimą: „Kaip praėjo tavo diena?“, „Kaip jautiesi?“, „Kaip sekėsi mokykloje?“. Bandydama prisiminti savo emocinę būseną vaikystėje, galėčiau ją įvardyti kaip tiesiog egzistuojanti ar plaukianti pasroviui.

Vieną vasarą turbūt neapsikentusi tėvo girtuokliavimo mama pradėjo susitikinėti su kitu vyru. Iš pradžių slaptai, vėliau jau nebeslėpdama kortų nei nuo tėvo, nei nuo aplinkinių. Nieko nuostabaus, kad tėvas į mamos romaną sureagavo pradėdamas gerti dar daugiau.

Nebematydavau jo po kelias paras. Mama laiminga lakstė į pasimatymus, o aš trankiausi rajono pakampėmis su neaiškiomis kompanijomis. Taip keistai ir užaugau – turėjau tėvą, mamą ir neoficialų patėvį. Mamos draugas manęs prisibijojo, per daug nekalbino, tad ir aš jam niekada nepajutau ypatingų jausmų.

Prasidėjus ankstyvajai paauglystei, pradėjau paromis nakvoti draugių arba kaimynių namuose. Tėvai, rodos, net džiaugėsi, kad manęs vis dažniau nėra namuose, nes pagaliau galėjo per televizorių žiūrėti mėgstamas laidas ir filmus. Geriausiai praleistais savaitgaliais man tapo vakarėliai laisvuose plotuose su priedais: pigiu alumi, cigaretėmis, žole. Po jų – šokiais ir nekaltais "laižiakais".

Paskutinėse mokyklos klasėse suvokusi, kad tėvai neturės finansinių galimybių man padėti kurti savarankišką ateitį, susiėmusi rimtai kibau į mokslus. Neblogai išlaikiusi egzaminus įstojau studijuoti verslo vadybos kitame mieste.

Apsigyvenusi studentų bendrabutyje, greitai vėl grįžau prie netvarkingo gyvenimo būdo. Pildžiau tuščias švelnumo, meilės ir rūpesčio taures pigiu alkoholiu ir vienkartiniais sekso nuotykiais išgulėtose, girgždančiose bendrabučio lovose. Buvau visiškai išsibarsčiusi. Nesuvokiau, kas esu. Kas man teikia džiaugsmą ir kas liūdina? Nežinojau, kaip noriu gyventi ir kokią matau ateitį.

Studijų metais sutikau JĮ. Septyneriais metais vyresnį vyrą, vardu Kasparas. Susipažinome per vieną vakarėlį. Nuo pat pažinties pradžios Kasparas su manimi elgėsi kitaip nei visi iki šiol sutikti vaikinai. Smagiai linksminomės, daug šokome ir juokėmės. Šalia jo atsipalaidavau ir mėgavausi nepatirtu jausmu, kai nereikėjo baimintis, kad naujasis pažįstamas bandys mane kuo greičiau nusitempti į lovą laisvame buto kambaryje.

Vakarėliui einant į pabaigą visgi atsidūrėme vienoje lovoje, tačiau Kasparas nepuolė manęs laužti ir, kaip vėliau paaiškėjo, nė neplanavo seksualiai pasinaudoti. Skambant romantiškai muzikai jis dvi valandas švelniai bučiavo kaklą, veidą, akis, glostė plaukus ir mylavo savo glėbyje kaip vaiką.

Su Kasparu pirmą kartą gyvenime pajutau, ką reiškia nuoširdus dėmesys ir švelnumas nesitikint naudos. Buvau girta ir apsalusi nuo naujų dar niekada neišgyventų pojūčių ir užplūdusių emocijų.

Atėjo rytas ir platoniškai praleidę naktį išsiskyrėme. Kone mėnesį vaikščiojau su drugeliais pilve, prisimindama jo minkštas lūpas ir odos kvapą, fantazuodama apie būsimą draugystę. Tačiau Kasparas manęs neieškojo.

Labai išgyvenau dėl to. Juk sutikau savo gyvenimo vyrą! Kasparas buvo labai gražus, protingas, švelnus, o svarbiausia – gerbiantis mane ir mano kūną. Niekaip nesupratau, kodėl reikalai nejuda pirmyn.

Praėjus ilgesio kupinam pusmečiui, netikėtai susitikome viename bendrų draugų vakarėlyje. Vakaro scenarijus tęsėsi – puikiai kartu leidome laiką, o rytą pasitikome dviese švelniai myluodamiesi. Jokio sekso! Kasparas sprogdino mano hormonus, tirpau jo glėbyje ir buvau tokia laiminga. Deja, išsiskyrėme taip pat – bučinys į žandą ir neįpareigojantis „iki“. Jokių pažadų ar kalbų apie kitą susitikimą jo iniciatyva.

Jaučiausi klaikiai sutrikusi – stipriai įsimylėjusi ir taip pat negalinti suprasti, kodėl negalime būti kartu, jei mums susitikus būna taip smagu ir gera. Kodėl man taip nesisekė? Jaučiausi emociškai sugniuždyta. Tapo sunku susikaupti studijuojant, nuolat jaučiausi išsiblaškiusi, vakarais ilgai negalėdavau užmigti. Įnikau į alkoholį ir cigaretes.

Baigusi mokslus grįžau gyventi į gimtąjį miestą, kad tik būčiau arčiau Kasparo. Kelis kartus per pusmetį atsitiktinai susitikus bendrų draugų vakarėliuose, jis su manimi bendravo lyg tarp mūsų nieko nebūtų buvę, o aš tą vakarą iš liūdesio prisigėriau. Mano psichologinė savijauta vis prastėjo. Pati save naikinau nuolatinėmis mintimis apie nesamą meilę.

Jaučiausi labai nelaiminga ir nieko verta. Visą dėmesį sutelkiau į išvaizdos puoselėjimą. Gyvenau pusbadžiu, daug sportavau, lankiau soliariumą, tiesinau plaukus, lakavau nagus, kosmetikos salone depiliavau kūną. Atrodė, kad jei sulieknėsiu ar mano oda bus gražesnė, stilingiau rengsiuosi, Kasparas pagaliau atkreips į mane dėmesį.

Buvau susirūpinusi išoriniu įvaizdžiu, bet visiškai nesirūpinau vidumi, dvasiniu augimu. Šiandien, žvelgdama į nuotraukas, matau, kokia išvaizdi tada buvau (nors taip nesijaučiau!), bet mano akys... Jos buvo prigesusios ir išvargusios, be gyvenimo džiaugsmo ir meilės sau. Nebemačiau savęs iš šono. Prieš akis stovėjo tik Kasparo veidas. Gyvenau depresinėmis nuotaikomis.

Sprendimas grįžti į gimtąjį miestą nebuvo gera mintis, nes būdama šalia savo meilės objekto kankinausi dar labiau. O vėl apsigyvenusi su tėvais kasdien turėjau stebėti alkoholiko tėvo degradavimą. Vieną rytą atsikėlusi neradau jo lovoje. Po kelių valandų sulaukiau skambučio, ir man buvo pranešta apie tėvo mirtį. Gatvėje jam sustojo širdis.

Per tėvo šermenis ir laidotuves visos mintys sukosi apie Kasparą. Man taip reikėjo jo švelnios paguodos! Tačiau netektį teko išgyventi vienai. Kasparas nepareiškė užuojautos net žinute. Po tėvo mirties pasijutau pasiekusi emocinį dugną. Buvau vos trisdešimties, bet nebeturėjau jėgų gyventi. Supratau, kad negaliu sau padėti, nes mano gyvenimas buvo visiškai pakrikęs.

Beprotiški viso kūno skausmai be aiškios medicininės priežasties privertė ieškoti pagalbos psichologo kabinete. Po pusmečio pokalbių terapijos ryžausi ieškoti darbo kitame mieste. Išsinuomojusi būstą pradėjau dirbti vadybininke vienoje įmonėje ir pamažu atsivėrė langas į naują gyvenimą. Be gyvenimą nuodijančios neegzistuojančios meilės, mano mintys ėmė šviesėti. Susiradau naujų draugų, pradėjau vaikščioti į pasimatymus.

Buvau ištikta šoko, kai po kelių mėnesių sulaukiau Kasparo žinutės, kodėl išvažiavau. Mano širdis nusirito į kulnus ir buvau besipakuojanti daiktus grįžti atgal. Bet po psichologo konsultacijų jau buvau emociškai sustiprėjusi. Ir tąkart man atsivėrė akys: „Kasparai, ne tik aš turiu psichologinių problemų! Tu mėgaujiesi mane emociškai kankindamas.“

Supratau, kad jis visus tuos metus žaidė kvailą katės ir pelės žaidimą, nes ir pats nemokėjo megzti sveikų santykių su moterimis. Kai man pavyko tai įsisąmoninti, pasijutau lyg nuridenusi toną sveriantį akmenį nuo širdies. Pasijutau laisva! Panorau pamilti save, pasaulį, pavasarį, paukščių čiulbesį, jūrą, medžių pumpurus. Supratau, kad daugybę metų elgiausi kaip dvasios ligonė, tiesiog sirgau.

Prisiminusi psichologės rekomendaciją, pradėjau lankytis suaugusių alkoholikų vaikų (SAV) susirinkimuose. Supratau, kad pati esu atsakinga už gyvenimo pokyčius. Susirinkimuose atsivėriau apie siaubingą vaikystę: tėvo girtavimus, mamos abejingumą, kūno dalijimą vyrams nuo jaunų dienų.

Man kalbant susirinkę žmonės į mane žiūrėjo su švelnumu ir atlaidumu. Pamatęs, kad pradėjau verkti, vienas vaikinas ištiesė servetėlių pakuotę. O man atsivėrus šalia sėdėjusi mergina stipriai apkabino ir nuramino: „Viskas bus gerai.“ Sunku žodžiais apsakyti, koks palengvėjimas aplankė, pajutus tų svetimų žmonių globą ir paguodą.

Iš pradžių buvo labai keista priimti tokį draugišką nepažįstamųjų elgesį. Pasibaigus susirinkimui, pirmoji išbėgdavau iš patalpos, kad tik nereikėtų toliau su jais šnekučiuotis. Vengiau sveiko bendravimo. Vis dėlto pamažu judėjau į priekį ir gyvenimas įgavo naujų spalvų. Apie save sužinojau tiek daug naujo!

Kone visą gyvenimą smerkiau tėvą dėl alkoholizmo. Tačiau nuėjusi į suaugusių alkoholikų vaikų susirinkimus ir išklausiusi kitų istorijų, supratau, kad pati nuo vaikystės buvau labai pikta, pagiežinga. Susirinkimų lankymas padėjo suprasti savo jausmus ir atleisti tėvui. Nuvažiavau prie jo kapo ir nuoširdžiai ištariau: „Atleisk. Myliu tave.“ Verkiau pasikūkčiodama ir supratau, kaip jo ilgiuosi. Šiandien norėčiau atsukti laiką atgal ir susigrąžinti galimybę jį apkabinti. Išsilaisvinau iš nuo įtampos sustingusio kūno leisdama sau mylėti velionį alkoholiką tėvą. Tik jo netekusi, sugebėjau priimti tėvą tokį, koks jis buvo.

Pradėjusi lankytis susirinkimuose, išdrįsau pasakyti mamai, kad ją myliu. Abi apsiverkėme ir supratau, kad viduje ji yra toks pat sužeistas vaikas kaip ir aš. Dabar dažnai susiskambiname ir smagiai pasišnekučiuojame. Man ši patirtis – visiškai nauja ir labai maloni. Šiandien jaučiuosi tarsi nusimetusi ilgai slėgusią kaltės naštą.

Svarbiausia, ką supratau suaugusių alkoholikų vaikų susirinkimuose, – į save daugybę metų žvelgiau su didele neapykanta ir panieka. Mano santykis su savimi buvo miglotas. Troškau mylėti kitą, tačiau nekenčiau savęs. Nėra ko stebėtis, kad santykiai su vyrais nesisekė. Mano požiūris į save buvo netinkamas. Laikiau save priešu. Man atrodė, kad kitiems aš nevykusi ir negraži, prastesnė už kitus. Neturėjau supratimo, kas išties esu.

Lankydama savitarpio pagalbos grupę, atradau jėgų mokytis gyventi, juoktis. Pamažu mokausi pamilti save. Vaikystės traumas gydausi mažais žingsneliais. Bendraudama su vyrais, jau išmokau nustatyti ribas ir pasakyti, koks elgesys man nepatinka ar yra nemalonus. Šiandien noriu išmokti save puoselėti labiau nei vyrą, kurį įsimyliu.

Suvokiu, kad negalėsiu sukurti sveikų santykių, kol nesužinosiu, kas esu pati. Būdama prastos nuomonės apie save, gavusi keletą lašų Kasparo dėmesio, paaukojau jam gyvenimo dešimtmetį. Tenkinausi Kasparo švelnumo trupiniais, nes paauglystėje ir to neturėjau. Nesuvokiau, kad pati sau leisdama klimpti į nesveikus santykius vėl pasijusdavau apleista, būtent taip, kaip jaučiausi gyvendama su tėvais.

Bet niekada nevėlu mokytis žiūrėti į pasaulį kitokiu žvilgsniu, tiesa? Šiandien dieną pradedu švaria galva ir su viltimi, kad dar turiu laiko išmokti gyventi sveikai ir prasmingai.

JOANOS ISTORIJĄ Komentuoja psichoanalitikė Agnė Kirvaitienė

Skaitydama šią istoriją, pagalvojau, kad Joanai būdinga labai daug ribinės asmenybės bruožų: chaosas nuo pat vaikystės, pasimetimas ir nesusivokimas tiek savyje, tiek kuriant santykius bei gyvenime apskritai. Viena draugė taikliai įvardijo: „Ribiniai žmonės – tai tokie asmenys, su kuriais vaikystėje niekas nekalbėjo apie svarbius dalykus.“

Turbūt jau pastebėjote, kad daugelis šios knygos herojų turi ribinės asmenybės bruožų. Jie mato pasaulį lyg suskaldytą / fragmentuotą. Taip pat mato ir save – jiems sunku jaustis vientisiems, turėti vieną tikslą, planą, aiškų savęs suvokimą ir pajautimą. Tai žmonės, kurių gyvenimo chaosas verčia juos išgyventi ribinius jausmus, tai yra du kraštutinumus: meilę ir neapykantą, o jos gali neįtikėtinai greitai keistis vietomis. Patys žmonės dažnai apie tai visiškai nesuvokia.

Ribinio žmogaus vaikystėje ir paauglystėje vyravo chaosas. Mama buvo mylinti ir besirūpinanti, nutolusi ir atsiribojusi, o blogesniais atvejais – baudžianti ir pikta. Su tėvu dažniausiai apskritai nebuvo jokio emocinio ar fizinio ryšio (buvimo drauge). Prisiminimai apie kartu praleistą laiką – daugiau tik atminties blyksniai, akimirkos, momentai... Dėl tokių chaotiškų ryšių vidinis ribinių asmenybių savasties jausmas išplaukęs, jų Aš (ego) – fragmentuotas ir netvirtas, seksualinis tapatumas – difuzinis, kitaip tariant, nebrandus. Svarbiausias jų bruožas yra tam tikras artimų santykių modelis, kurį pavadinčiau prilimpančiu / atsiribojančiu.

Pradėjus bendrauti su tokiais žmonėmis, dažniausiai, jei jiems patinkate, išgyvenamas stiprus euforijos, džiugesio, intensyvios meilės ar draugystės jausmas. Naujas pažįstamas gali būti labai malonus, entuziastingas, prieraišus, lipšnus, rodyti jums meilę, švelnumą ir prisirišimą. Tačiau taip stipriai prie jūsų prilipdamas ribinis žmogus tarsi pameta ribas. Toks pacientas mano kabinete gali netikėtai užsikelti kojas ant fotelio, iš laukiamojo nueiti į virtuvę ir pats pasirausti spintelėse. Jiems dažnai kyla problemų, susijusių su seanso laiku, mokėjimais ir panašiomis ribomis. Šioje santykių fazėje išgyvenamas tam tikras prilipimas prie kito arba susiliejimas su kitu.

Vėliau ateina kita fazė – jūs žmogaus sąmonėje tarsi pasikeičiate ir iš balto meilės objekto tampate juodas. Į jus staiga nei iš šio, nei iš to būna nukreipiama visa žmogaus neapykanta. Jis staigiai ir intensyviai supyksta ant jūsų, ieško priekabių, kaltina dėl keistų smulkmenų, ima tolti ir visiškai nuo jūsų atsiriboja – santykis tampa kupinas įtampos ir pykčio. Tačiau, jei tik kantriai išlauksite, ribinis žmogus vėl grįš į pradinę meilės ir prilipimo stadiją. Taigi santykiai su šiais žmonėmis primena kelionę per audringą jūrą.

Nors ir keista, mėgstu ribinius žmones. Jie man regisi tarsi idėjų, minčių ir emocijų sūkuriai – įneša į gyvenimą ir psichoterapiją daug spalvų, jausmų ir įspūdžių. Jų išgyvenimai paprastai būna stiprūs, intensyvūs, tačiau, deja, trūkinėjantys. Tarp šių žmonių gausu meniškos sielos, artistiškų, labai kūrybingų asmenybių. Jų kūryba dažnai būna netikėta, ekstravagantiška, intriguojanti. Deja, jiems sunku nenuslysti į chaosą ir destrukciją, ant kurių ribos jie taip dažnai vaikšto.

Viduje ribinis žmogus dažniausiai jaučia didžiulę tuštumą – nuoseklaus, pastovaus, besirūpinančio santykio ilgesį ir trūkumą. Jų vidinio Aš savasties jausmas yra labai trapus. Tuštumą žmogus siekia užpildyti gyvenimo dramomis ir viražais. Būtent dėl šios tuštumos, labai nemalonaus ir sunkiai pakeliamo jausmo, ribinis žmogus ir siekia išspausti kuo daugiau intensyvių potyrių ir jausmų iš aplinkos ir gyvenimo apskritai, nes tik tada, kai išgyvena dramą, begalinę emocinę ir dvasinę įtampą, užliejančią maksimalią jausmų bangą, jis gali jaustis gyvas, gyvybingas ir pagaliau nebejausti giliau glūdinčios tuštumos, bejėgiškumo ir begalinio meilės alkio.

Joana pasakoja apie panašius ribinius jausmus, kuriais įprato mėgautis nuo ankstyvos paauglystės: rūkymu, alkoholiu, atsitiktiniu seksu, visišku chaosu artimuose santykiuose ir aplinkoje.

Panašu, kad Kasparas, rodydamas iniciatyvą kitokiam, tai yra besirūpinančiam ir tausojančiam Joaną santykiui, palietė labai giliai glūdintį intymumo, meilės ir artumo poreikį. Jis tapo tuo nepasiekiamu miražu, užuomina, pažadu, kad šis poreikis gali būti patenkintas. Deja, vyras pats manipuliavo Joanos jausmais ir pažadų neišpildė.

Istorijoje įdomu tai, kad pati Joana, atrodo, dar daug metų nesuprato apie Kasparo siūlomo santykio tuštumą ir paviršutiniškumą. Tik vėliau, lankydama asmeninę psichoterapiją, ji sugebėjo įvardyti tai, ką gavo iš Kasparo, kaip trupinius. Tačiau juk mirtinai alkanam žmogui ir duonos kvapas gali visiškai susukti galvą...

Dirbant su ribiniais žmonėmis, vienas iš esminių psichoterapijos dalykų, be abejo, būna darbas su ribomis. Kitaip tariant, ilgas karas su pacientu dėl to, kieno ir kokios taisyklės čia galioja bei kodėl jų reikia laikytis. Taip pat ⎯ ką taisyklių laikymas / nesilaikymas primena ar sukelia pačiam žmogui.

Psichoterapiją gali tekti lankyti net iki dvejų metų. Tačiau lygiagrečiai vyksta ir kitas darbas – paties paciento skausmingų tuštumos ir trūkumo, emocinio alkio jausmų įsisąmoninimas ir visiškai naujų tuštumos užpildymo būdų atradimas / kūrimas. Dar vienas psichoterapijos tikslas yra sugebėjimo mylėti reanimavimas. O pradėti, nors ir keista, tenka pirmiausia nuo savęs.

Būtina susikurti savęs mylėjimo ir palaikymo programą. Taip vadinu unikalų veiksmų, priemonių, hobių, svajonių ir veiklų, kurios pačiam žmogui yra malonios ir patinkančios, rinkinį. Jas reikia apmąstyti ir realizuoti. Gal visą gyvenimą troškote dirbti visai kitokį darbą, negu dirbate? Gal jums reikėtų ar norėtųsi dar ko nors pasimokyti, pastudijuoti? O gal visada svajojote išmokti šokti flamenką? Gal troškote iššokti su parašiutu ar paskraidyti parasparniu?

Nėra ir nebus geresnio laiko nei dabar. Tačiau svarbiausia – rūpestis, dėmesys ir meilė sau. Ribiniam žmogui papildomai dar reikia išmokti apgalvoti, susikurti ir gyventi pagal paprastą nuoseklų grafiką ar tvarką: laiku keltis ir laiku eiti miegoti. Laiku pavalgyti ir pailsėti. Suplanuoti laiką, skirtą darbui ir malonumams bei atgaivai.

Labai svarbu, kad šiame plane atsirastų vietos ir dvasiniam augimui bei tobulėjimui: maldai, jogai, meditacijai ar panašiai veiklai. Nepatyrę aiškios ir tikros meilės sau, negalime, esame nepajėgūs nuoširdžiai pamilti kito žmogaus. Tai ir yra, apie ką kalba Joana savo pasakojimo pabaigoje.

Pagrindinis jos psichoterapijos tikslas ir uždavinys yra išmokti mylėti save ir rūpintis savimi, pačiai pabūti mama ir tėčiu, kurio neturėjo, ir suvokti, kad, deja, jau turbūt ir neturės. Nes joks mylimasis ar mylimoji, net ir labiausiai gero linkintys (neturiu omenyje Kasparo, tokius vyrus atskirti nuo tikrai mus mylinčių žmonių irgi reikia išmokti), deja, neužpildys tos didžiulės vidinės tuštumos jausmo.

Giliai tikintiems žmonėms šią tuštumą gali užpildyti Dievo meilė. Tačiau, kaip sakoma, ieškokite ir rasite, belskite ir bus atidaryta. Deja, ne visi gali giliai ir nuoširdžiai tikėti. Mano manymu, toks tikėjimas taip pat yra dovana. Svarbu suvokti, kad patys esame atsakingi už meilę, kurią galime duoti ir patirti. Patys privalome rūpintis, gerbti ir mylėti save, tada jau perkelti meilę kitiems, tai yra plėsti draugų ir pažįstamų bei sau malonių ir brangių žmonių ratą.

Juk mes tarsi žuvys vandenyje gyvename tarpasmeninių santykių matricoje (savotiškame emocinių ryšių tinkle), ir mums tarsi oro reikia bendrystės, artumo jausmo su kitais žmonėmis. Mes sukurti duoti ir gauti, alsuoti jausmų mainais. Tik taip galime užpildyti savo vidines skyles ir tuštumas bei atrasti pusiausvyrą, gyventi visavertį gyvenimą.

Ši istorija yra Gintarės Jankauskienės ir Agnės Kirvaitienės knygos „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų: pokalbiai psichoanalitiko kabinete“ ištrauka.

 

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.