Kelionės trukmė – 7 dienos. Nenumatytų pandemijos pokštų ir covid’o testų dėka – 6 dienos.
Kelionės maršrutas – Vilnius – Antalija – Vilnius – Šiauliai
Kelionės dalyviai – mama (oficialiai nepersirgusi virusu), aš (po covid’o).
Kelionėje sutikti žmonės – pažįstami ir nepažįstami, bičiuliai, užsienio turistai. Kalbinti Lietuvos, Turkijos, Sardinijos, Albanijos, Šveicarijos, Azerbaidžano, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Ukrainos, Lenkijos ir kt. šalių gyventojai.
Kelionės atpasakojimas turėtų prasidėti pakiliai, atostogų nuotaikomis kvėpuojančiu sakiniu: „Mes su mama – ore. Skrydis Vilnius – Antalija mums kužda apie mano su broliu mamai dovanotą kelionę į šiltus kraštus.
Sidė – seniausia Turkijos gyvenvietė su antikinės Romos palikimu – akvedukais, miesto sienų, teatro, Apolono ir Atėnės šventyklų likučiais, nimfėja (dekoratyviniu fontanu). Mamos gimtadienis – po geros savaitės, tad Motinos dienos ir gimties proga ji antrąkart atsidurs ten, kur palmės, kedrai, pušynai, nuo saulės tarpsta augalija, jūros žėri spalvomis, švara. Jos bus lyg šilta atokvėpio arbata mūsų pandemijos nulintoms dūšioms. Į praeitį siunčiu neseniai persirgtą „kovidą“, mamos silpną sveikatą, mintyse jau plūduriuoju kad ir ne mėgstamiausioje Raudonojoje, o Viduržemio jūroje, turėjusioje Didžiosios Saulėlydžio jūros, Vidinės jūros ir Mare nostrum (lot. „,Mūsų jūra“) vardus.
„Kovido“ pokštai prasideda. Septintą valandą ryto stoviniuojame Vilniaus oro uoste registracijos eilėje. Skrydis tik po dviejų valandų, iš vakaro sudėlioti visi dokumentai. Keliaujame su kelionių agentūra, agentė patikino, kad visi mūsų dokumentai „kovido“ laikotarpiu tinkami ir turėsime ramią kelionę.
Mamos neigiamo testo rezultatą patvirtinantis sertifikatas – kišenėje. Manęs paprašo pažymos iš sistemos e-sveikata (ten fiksuota mano „kovid“ ligos istorija). Dedu pažymas, vertimus į anglų kalbą. Registracijos darbuotojas sako: „ Dabar duokite savo „kovid“ testo rezultatus“.
Sakau – aš ką tik persirgusi ir turiu visas reikalingas pažymas, kad esu sveika, šiuo metu virusu negaliu užkrėsti ir užsikrėsti apie 180 dienų. Niekas netinka. Priėjusi dar viena oro uosto darbuotoja paprašo išeiti iš eilės ir paaiškina ramiu tonu: „Mes niekaip negalime jūsų įleisti į lėktuvą. Nebent jūs turėtumėte neigiamą testo rezultatą. Turkija prieš kelias dienas yra paskelbta Raudonąja zona. Visi atvykstantieji (be išimčių) privalo turėti neigiamą PGR testą dėl COVID-19, atliktą likus 72 val. ir mažiau iki atvykimo į Turkiją. Tai jums turėjo akcentuoti jūsų kelionių agentūra“.
Darbuotoja dar bando skaityti raštus apie mano ligos laikotarpį, diagnozes, gydytojo išvadas, rekomendacijas, bet jau ryžtingai mosteli mobiliojo tyrimų punkto link. Esą laboratorija prie pat oro uosto, vos už šimto metrų. Lekiu ten, palikusi mamą laukimo salėje ir paprašiusi nesijaudinti. Mama išsitraukia iš kuprinės kryžiažodžių žurnalą.
Pakeliui bandau prisiskambinti kelionių agentei. Bergždžias reikalas. Agentūra, beveik visą laiką nuo kelionės užsakymo bendravusi 700-ąja linija, o labiausiai mėgusi elektroninius laiškus su robotiniais atsakymais, ko gero, tebemiega ir dabar. Margaritai, sėdinčiai mobiliojo mėginių paėmimo punkto registratūroje, esu iki šiol labai labai dėkinga. Ji, pamačiusi mano ne pačios šviesiausios nuotaikos veidą, išklausė visus mano „visiems nuo „kovido“ ištino smegenys“, „kodėl reikalingi testai ir aš apie juos negaliu sužinoti iš kelionių agentūros?!“, „juk specialiai užsisakėme kelionę, kad su kelionių agentūra būtų saugiau.
Pasitikėjau, užsakiau visus reikiamus draudimus, uždaviau galybę klausimų vardan saugios ir bestresinės kelionės su mama!“. Žinot, ką ji atsakė į mano trumpą, tačiau isteriškai aštrią tiradą? „Aš jus labai suprantu“.
Ši jauna mergina, maloniai nustebinusi savo veltinėmis storomis kasomis ir per akinius žvelgiančiomis žydrynėmis, iškart mane nuramino. „Padarysime jums tyrimą ekstra skubiai. Per 4-5 valandas. Atliksime kiek tik įmanoma greičiau. Gal galite sutarti su registratūra, kad jūsų testo rezultatus jūs gautumėte jau ore, skrydžio metu, o į lėktuvą būtumėt įlaipinta su įrašu „tyrimas dėl COVID-19 vykdomas?“
Mano, ką tik persirgusios covidu, testas vis tiek rodys neigiamą atsakymą. Tai esą tik formalumas. Dieve, kaip apsidžiaugiau. Akimirkai. Puoliau į laboratoriją (laimei, eilės dar nesimatė, vos keli žmonės. Visi laukė greitojo testo, kuris padaromas per 20 min. Maniškio reiktų laukti apie parą). Susimokėjau 75 eurus. Nebesvarbu papildomos išlaidos, mintyse kirba – „ech, jei dar spėčiau į šios dienos skrydį...“.
Pasitiko laborantė, kuriai iš pažiūros – vos 21 – erių metų, labai panaši į mano dukrą. Nurimstu. Protas guodžia: „Viskas bus gerai...I r ko aš čia užsivedžiau? Vykstam ilsėtis ir jokios aplinkybės nebaisios.“
Medikė mandagiai pataria nenuleisti ir nekelti galvos mėginio paėmimo metu, kad išvengčiau nekomfortiškų potyrių. PGR testo rezultatai bus kiek įmanoma greičiau. Lėkdama iki oro uosto laukiamosios salės skambinu kelionių agentei. Jau kokį septintą kartą. Nekelia ragelio el.paštu nurodytu asmeniniu mobiliuoju telefonu.
Agentės kolegė bendruoju telefonu paguodžia, kad darbuotoja perskambins, kai tik atvyks į ofisą. Jau 8 valandos ryto, skrydis – po geros valandos. Vilties sankaupos mažėja, kai registratūroje geranoriškai patikina: mes jus iš Lietuvos išleistume. Bet Turkija jūsų neįsileis, nes jiems reikia vienintelio dokumento su jūsų duomenimis ir užrašu „negative test“. Pas juos komendanto valanda.
Raudonosiomis zonomis tapo ne tik Turkija, bet ir Belgija. Keleiviai skrydžiui į pastarąją šalį pradedami registruoti. Keliauti norinčiųjų eilės – ir į Švediją, Rusiją, Egiptą, Nyderlandus, Ukrainą. Prie įėjimo į oro uosto išvykimų salę pasitinkantys ir skrydžių dokumentus tikrinantys apsaugos darbuotojai jau geranoriškai šypsosi.
Marširuoju pirmyn ir atgal nepaleisdama iš rankų mobiliojo telefono. Praeidama matau televizijos komandą, tuoj kalbinsiančią „Eurovizijos“ delegaciją. Šmėsteli mintis: „Ko gero, pasakos, kaip „The Roop“, su visais testų rezultatais saugiai išvyksta į Roterdamą. Jiems mūsų bėdos tikrų tikriausiai – nė motais“.
Prie mūsų su mama, kuri trumpai nukirto viena neskrisianti į Antaliją ir toliau sau sprendžia kryžiažodžius Vilniaus oro uosto skrydžių registracijos salėje, prisėda moteris su lagaminais. Pažvelgusi įdėmiau atpažįstu jos akis.
Ji Šiauliuose taip pat laukė testo prie laboratorijos. Su grupele lūkuriuojančiųjų tuomet pajuokavom, kad tokie testai (72 valandas, 48 ar 24 valandas galiojantys) gali tapti kasdienybe ir būtinybe keliaujant kad ir už Šiaulių rajono ribų.
Įsižiūrėjusios viena į kitą, drąsiai pasilabiname. Maža ta Lietuva. Įsišnekame. Kaukės jau dusina, tad sėdėdamos saugiu atstumu, jas braukiame žemiau nosies. Moteris pasakoja grįžusi į gimtinę iš Belgijos.
Deja, trumpam. Į laidotuves. Tėtis mirė sveikas ir stiprus, turėjęs švarią ligos istoriją, kvėpavęs vienkiemio ir aplinkinių miškų oru, sveikai gyvenęs, džiuginęs šeimą optimizmu. Pasiskepyti nuo „kovido“ labai nenorėjo, tačiau nusprendė, kad reikia. Apsaugos save ir artimuosius. Mirė po antrosios vakcinos dozės praėjus kelioms dienoms. Susmego, padėjęs galvą žmonai ant peties.
Braukiam ašaras trise. Nieko negaliu daugiau. Matau ir suvokiu, kaip skaudu. Apkabinu. Dianai kalbant, prisimenu jau kažkur girdėjusi tą balsą, tembrą, mačiusi įtaigius gestus. Eureka! Tai Diana Tiškovaitė, solistė, aktyvia koncertine veikla ir charizma džiuginusi Lietuvos scenose. Dabar ji apsistojusi Belgijoje.
Bet veiklos nestokojanti, įkūrusi asociaciją „Muzikos galia“. Kuria projektus, kartu su LRT muzikinių laidų vedėja Fausta Savickaite modernizuoja ir prikelia klasikinę muziką antrajam gyvenimui, mokosi olandų kalbos. Nors teko ir logistikos įmonės sandėlyje pasidarbuoti, muzikos niekad neatsisakys. O su kokia pagarba ji mena savo dėstytojus, saugo jų dovanotus neįkainojamus natų fondus…
Kai Diana paklausia, kada mūsų skrydis, išsitariu, kad mes greičiausiai šiandien nebeišskrisime. Keliais sakiniais paaiškinu situaciją. Diana šypteli – o mane ar išleis į Belgiją? Jos šypsnis buvo pranašingas.
Netrukus grįžta iš registracijos eilės sužinojusi, kad būtinas dar vienas (papildomas!), greitasis testas nuo „kovido“. 72 valandas galiojančio PGR testo nepakanka, reikia 48 valandas galiojančio testo rezultato. Ir staigiai. Kadangi jau žinau procedūrų kelius, lekiam. Ten jau 7 8 žmonių eilė. Visi skuba registruotis testui.
Egiptietis verslininkas rodo sertifikuotą, laboratorijos išduotą pažymą, PGR testas neigiamas. Tačiau į Belgiją jo neišleis, kol jis neturės dar vieno, maždaug per 20 min. atliekamo testo rezultatų. Vadinas, be jau sumokėtų 80 eurų dar plius 40 eurų.
Egiptietis sutrikęs. Sako gerbiantis mūsų įstatymus, bet nesuprantąs, kodėl to reikia. Lietuva jam atsako: „Belgija – Raudonoji zona“. Ir taškas. Pasirodo, daugumai iš laukiančiųjų reikalingas tas nelemtasis 48 val. galiojantis testas. Nebėra kada panikuoti. Skubiai rikiuojam: egiptietis ir Diana skris į Belgiją po gero pusvalandžio. Jiems pirmenybė.
Vilkiką po Europą vairuojantis vaikinukas išskrenda tik ryt, tad jis – į eilės galą. Atlekia mergina, kuriai taip pat netrukus skrydis. Akyse nevilties ašaros. Jai tenka trečia vieta eilėje. Vilkiko vairuotojas – apie 25 metų amžiaus. Labai jaudinasi, klausia manęs, ar laborantė mėginį imdama per giliai nesugrūs kištukų į nosį.
„Nespurdėkite“, – raminu, ir viskas bus gerai. Kol kas visi laimingi.
„Testo rezultatus gausite po 20 minučių į savo mobiliuosius telefonus“, – patikina laborantė.
Lekiam su Diana atgal į oro uosto laukiamąjį. Ten visi susibičiuliavę, suvienyti bendros bėdos. Egiptietis rodo savo mobilųjį, kad perskaitytume testo rezultatą lietuvių kalba. Neigiamas! Džiūgaudamas rodo gintaro apyrankes, kurias veža į Belgiją.
„Jei turėsite planų su artimaisiais keliauti į Hurgadą, būtinai skambinkite, patarsiu, kur nebrangiai ir komfortiškai pailsėti“.
Studentiško amžiaus mergina irgi nurimusi, su neigiamu testu lūkuriuoja registracijos eilėje.
Pasveria Dianos bagažą. Viršsvoris. Dėl lauktuvių, mamos keptų skanėstų, duonos ir Šiaulių regiono kulinarinio paveldo. Nusprendžia dalį palikti mums su mama: „Paragausite. Juk laukia naktis Vilniuje“. Išsiskiriame lyg senos bičiulės, linkėdamos, kad gyvenimo keliai vėl sėkmingai susikirstų.
Skambučiu mūsų klegesį pertraukia kelionių agentė. Aušra susirūpinusiu, tačiau gana šaltu tonu dėsto: į Antaliją skrisite rytoj tuo pačiu laiku ryte. Bandau paklausti paties paprasčiausio klausimo: „Kieno tai problema?“.
Tyla. Paklausiu išsamiau: „Mes dabar liekame oro uoste, jūs net nepatariate, kur man su savo mama dėtis iki labai ansktyvo skrydžio 7 valandą. Turėsime visa diena trumpesnę kelionę (apie skrydį iš Turkijos viena diena vėliau, agentė nė nenorėjo kalbėti) , papildomų išlaidų (pvz. nakvynė viešbutyje – mažiausiai 50 eurų). Tad. Darkart – kieno tai problema?“.
Aušra atsako: „Iš dalies mūsų. Jau ir taip turiu apmokėti jums kitos dienos skrydį“. Turėdama šiek tiek žurnalistinės ir mokymų Skandinavijoje patirties, klausiu vėl. Turiu teisę iki 11-kos kartų užduoti klausimą siekdama išgirsti bent kiek atviresnį atsaką.
Aušros atsakymas į pakartotinį klausimą – „iš dalies mūsų“. Nebeklausinėju 11 kartų. Nukertu, žemaitišką charakterį prisiminusi: „Gerb. Aušra, iš dalies nėščia aš nebūnu“. Šūdinesnės komunikacijos (atleiskite už grubų tiesmukumą) nesu mačiusi“.
Vėl praleidžiu progą patylėti: „Jūsų agentūra galėtų bent atsiprašyti. Nekalbant jau apie tai, kad atsiųsta kelionės sutartis buvo su klaidomis, kai kurie dokumentai nebuvo atsiųsti iki skrydžio dienos. Jūs su mumis nekomunikavote, nors primygtinai to prašiau, norėdama išvengti nesusispratimų pandemijos įkarštyje, o mamai dovanoti ramią poilsinę kelionę.
Kviečiu tiesiog pasvarstyti: jei būtumėt mažiau pasitikėjusi elektroninio pašto erdve ar automatiškai suformuotais atsakymais, gal šios situacijos tiesiog nebūtų…“.
Dabar, jei atvirai, nepykstu ant šios kelionių agentūros atstovės. Jei ne ji, ekstra kelionės istorija nebūtų prasidėjusi. Jei ne ji, mes su mama nebūtume sutikusios tiek geranoriškų, tikrų, nuoširdžių žmonių savo kelionės kelyje.
Kadangi iš Aušros pasiūlymo, kur pernakvoti, nė negavome, patraukėme į vos už 200 metrų nuo oro uosto esantį viešbutį. 2020 m. rudenį atvėręs duris, pasitiko labai svetingai. Registratūros vadovas Andrius ir darbuotoja Beata nė nenustebo, kad grįžome neišskridusios.
„O, kad jūs žinotumėt, kiek čia tokių sugrįžta… Šeimos, pavieniai žmonės. Viskas dėl „kovido“ ir pandemijos nesusipratimų“. Ir sušildė dėmesiu: „Vaišiname kava, darome nuolaidą už nakvynę, kviečiame vakarienės – krosnyje keptos picos… „.
Širdį paglostė ne puikus rinkodarinis manevras, bet super žmogiška komunikacija. Nuoširdumas – argi tai daug kainuoja? Jau po keliolikos minučių mėgavomės dušu, kava, šnekučiavomės vestibiulyje, paragavome šviežių daržovių sriubos. Virta su meile, pats jaunasis virėjas ją pristatė. Kuo ne rojaus stotelė?
Mus užkalbino ir čia apsistoję užsieniečiai iš Skandinavijos šalių, patvirtinę viešbučio darbuotojų paslaugumą. „Šis pilotas, dabar grįžtantis ilsėtis po skrydžio iš Antalijos, ryt skraidins jus į Turkiją“, – prasitarė registratūros vadovas Andrius.
Italas Mariano, sužinojęs, kodėl mes išsskrisime diena vėliau, papasakojo savo istoriją. „Mus iš Sardinijos dirbti čia siunčia kompanija. Atvykstame 4 – 5 pilotai. Jei nespėjame penktadienio vakare (laboratorijos mėginius dažniausia ima tik iki 17 val.), turiu praleisti čia visą savaitgalį be savo šeimos. Tuomet darytis testą ir laukti atsakymo, kad galėčiau dirbti. Darbo Italijoje neturime. Todėl tenka būti tarsi įkaitais pandemijos sistemoje. Situacija naudojamasi, kažkas iš to uždirba milijonus. Mums sako: „Nori dirbti, nori keliauti? – reikalingi testai, papildomi testai, dar dažnesni testai“. Mariano į vatą nevyniojo: „Tiesiai šviesiai sakau – tai mafija“.
Su mama neparagavome tik šalia Vilniaus oro uosto esančio viešbučio pasiūlytos krosnyje keptos picos. Visa kita – skanavome ir mėgavomės. Taip buvo dėl viešbučio žmonių. Santykio į žmogų. Andrius (viešbučio registratūros vadovas), Beata (registratūros darbuotoja, dirbanti pamainomis), – visi jie turėjo vieną paslaptį. Labai mėgo (gal tiksliau – buvo įsimylėję) savo darbą. Tai jų žodžiai.
Beata, pasitinkanti Lietuvos ir užsienio turistus, pilotus, darbininkus, visokio plauko „pakeleivius“ skersai išilgai Lietuvos oro erdvės, buvo tokia pat su visais – kantri, natūrali, paslaugi, nuoširdi. Jos darbas – 24 valandos per parą.
Atėjau pas ją pagalbos spausdinant kelionių agentūros siunčiamus naujus sutrikdytos kelionės dokumentus. Ji, naktį nemiegojusi – būdravusi arba bendravusi su atvykusiais svečiais, šypsojosi ta pačia malonia šypsena. Beatos hobi – augintiniai, kelionių adrenalinas, knygos.
41 – erių Andriaus, baigusio Vilniaus universiteto tarptautinio verslo studijas, dirbančio administracinį darbą Lietuvos ir Danijos viešbučių registratūrose, mintys iškart tapo artimos – jis sako nemėgstantis stereotipų, visad ieškantis nestandartinių sprendimų. Todėl buvo įdomi patirtis Skandinavijos šalyse, Nidoje suformuota fantastiška viešbučio komanda. Darbas – tai jo gyvenimas. Į pandemijos laikmetį galybę administracinės patirties turintis Andrius žvelgia kaip į negailestingai ir beprasmiškai alinantį.
„Daug žmonių, verslų, likimų griūna. Mes to liudininkai“, – sako Andrius. Po mini interviu toptelėjo, kad šio žmogaus sėkmės paslaptis – neskaičiuojamos darbo valandos, gebėjimas skirti klientui šimtaprocentinį dėmesį, kuris reikalingas tą minutę, psichologinė pajauta su kiekvienu bendrauti pagal žmogaus poreikį. Pasijutom su mama laukiamos. Andriaus natūralus bendravimas traukia ir leidžia mintyse vadinti jį bičiuliu, kuriuo pasitiki. Atostogos Italijoje ar Turkijoje – abiejų kalbintų žmonių svajonėse. Todėl labai linkiu Andriui ir Beatai – meilės, darbo ir…atostogų.
Grįžusios į realybę ir priverstinai stabtelėjusios dar vienai nakčiai Vilniaus oro uosto viešbutyje, su mama praleidome ne itin ramią naktį. Nebuvo ramu, ar skrydis įvyks ryt. Laukiau testo rezultatų, kurie turėjo būti atsiųsti į pqštą. Kaip ir skrydžio dokumentų, agentės patvirtinimo, kad jie visi (bent jau šįkart!) suruošti taip preciziškai, kad po 2,5 valandos būtų įmanoma pasiekti šiltą Turkijos orą ir jūrą.
Jau mamai užsnūdus skaičiau kelionių sutarties kopiją, mintijau, kokią pretenziją su advokatu pateikti arogantiškai bendraujančiai ir gyvos komunikacijos vengiančiai agentūrai, kaip užpildyti elektroninę anketą, kad mus įleistų į Turkiją.
Iki pat 2 val. Nakties anketos taip ir neužpildžiau. Elektroninė sistema leido užpildyti anketą tik mamos vardu, ir įkyriai rodė, kad aš jau atskridusi į Antaliją, o mobiliojo ryšio operatorius siuntė SMS, sveikinančias su pigiais Turkijos tarifais.
Galvoje dūzgė ir viešbučio darbuotojų bei piloto Mariano iš Sardinijos žodžiai, jog suinteresuotų institucijų, valstybių vyriausybių steigtų įmonių, įmonėlių pelnui mes, paprasti mirtingieji, sunešame savo pinigus.
Už testus, kaukes, dezinfekcines priemones, ligoninių lovas, dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatus, deguonies kaukes ir kt. Pagaliau – ligoninėms, kurios turi COVID pacientus, mokamos nemažos papildomos lėšos, tuo tarpu pamirštamos planinės operacijos, širdies, onkologines ar lėtines ligas turintys žmonės (KODĖL???)…
Korupcija – aukščiausiu lygmeniu ir mes to niekaip nesustabdysime. Griuvau į lovą surašiusi kelias savo mintis straipsniui. Rytas už vakarą protingesnis, gali tekti vėl „sėti ir akėti“, o ne po pievas bimbinėti. Tikiuosi, kad pandemijos pokštai priėjo liepto galą.
Anksti prabudusi apie 6.30 skambinu 700-ąja linija kelionių agentūrai. Mieguistu balsu porinu, kad nepavyko užsiregistruoti atvykimo į Turkiją (t.y. gauti QR kodo, patvirtinančio, kad Turkijoje esu legaliai), klausiu, ar vėl nepatirsime déjà vu prieš įlipant į lėktuvą, ir vėl turėsiu problem dėl mano įlaipinimo į lėktuvą.
Bandau pasiteisinti, kad tikrai neramu, nes dar viena naktis Lietuvoje, o ne kurorte, mums su mama jau nebereikalinga. Kelionių agentė įsakmiu balsu paaiškina, kad tokios situacijos nežinanti, pataria tikėtis, kad problemų neturėsime. Paprašau pasidomėti. Pažada susiskambinti su Vilniaus oro uosto registratūros administracija.
Geriam rytinę kavą. Paprašau mamos, kad minutėlei prisėstume išeinant. Sėkmei. Su registratūroje dirbančiais ir kaip visada maloniais Andriumi ir Beata išsiskiriame kaip geri pažįstami. Džiugu tokius sutikti savo kely. Oro uoste, prie įėjimo į laukiamąją salę, patikrina mūsų kelionių dokumetus. Skrydžių registracijoje – apie 20 žmonių. Spaudžiu rankoje pasus ir savo „kovid’o“ testo rezultatus.
(Tęsinys kitame straipsnyje.)
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
