Vieni mano draugai išvyko prieš kelis metus pagyventi į Ameriką. Neseniai jie grįžo į gimtinę. Susitikome vienoje bendroje draugų šventėje. Daug kalbos buvo, nes daug laiko nesimatėm. Buvo apie ką paplepėti ir politinėmis, ir asmeninėmis temomis.
Mano bičiulių pora pasidžiaugė auginantys keturkojį – Amerikos stafordšyro terjerą. Savo augintinį jie, žinoma, paliko už Atlanto. Tačiau man mielai parodė jo video.
Ir kai aš išgirdau, kad jie savo šunį dresuoja angliškai, kalba ir bendrauja su juo anglų kalba, labai nusistebėjau.
Paklausiau, kodėl jie su šunimi nekalba lietuviškai? Juk jį nuo mažens galėjo dresuoti bet kokia pasaulio kalba.
Jie atsakė, kad taip jiems patogiau ir priimtiniau, nes tuomet ir aplinkiniai supranta. Esą jie taip priprato kalbėti su amerikiečiais ir netgi kai yra namuose, dažnai tarpusavyje taip pat bendrauja ne gimtąja kalba. Jie jau taip pripratę, kad net ir sapnuoja nebe lietuviškai...
Todėl ir kai pasiėmė šuniuką, jis jau esą buvo pratęs prie anglų kalbos ir nenorėjo jam kelti dar didesnio streso. Jam ir dresūros pamokose aiškiau, ką sako treneris, nereikia vertimo...
Klausiau ir negalėjau patikėti!!! Kalbėti gimtąja kalba jiems yra nepatogu?
Kai bendravom, jų žodyne tikrai buvo daug svetimų žodžių (nes gimtuosius pamiršo), išsireiškimų ir pan. Netgi užsienietiškas akcentas ryškus...
Bet juk jie negyvena už Atlanto dešimtmečių – nuvyko ten vos prieš kelis metus. Ir kur tas akcentas? Juk lietuviškai neretai geriau kalba Amerikoje ar kitose šalyse gimę bei visą gyvenimą gyvenę tautiečiai.
Nesuprantu, kodėl šiais laikais taip greit keičiasi mūsų lietuvių kalba ir požiūris į lietuvybę?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
