„Sudėlioti taškus. Prisiminkime savo patirtis. Kiekvienam šis procesas – ilgas ar trumpas – nėra lengvas. Padėti mažą, bet tvirtą tašką dažniausiai nėra paprasta. Kur betaikytume – ar į santykius, ar įpročių, prisirišimų laviną, ar savigraužos, kitų vertinimo, skirstymo, ar besaikio vartojimo, godumo skalę.
Pagaliau tekstuose. Dabar turiu padėti tašką istorijoje, gimusioje per kelionę, atvedusią iki malonumo gyvai bendrauti, pažinti, analizuoti, atrasti. Neretai gyvenime, padėjus tašką, apima nerimas ar baimė – o jei nieko nebebus po taško. Bet juk, nuvijus tai, viskas toliau vyksta. Ir saulė pateka. Ir net jei kažkas baigiasi, neišvengiamai ir prasideda. Juk liaudies posakiu virtęs „vieniems nueinant kitiems ateinant“, o Biblijos tekstuose „Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja“ Kor 5, 17).
Turėjau progą kelias dienas pabūdrauti naktimis. Vis gryniau suvokiu, kad šios mano istorijos centras – mano mama. Ji – pradžia Visatoj. Ji ir abi babos, tikros žemaitės, išmokė daug. Kiek sugebėjau, nukopijavau savy jų kantrybę, užsispyrimą. Pirmąjį žodį „tiesa“ perskaičiau ketverių, įsirioglinusi į lovą tarp mamos ir tėčio, ir įsikibusi į jo skaitytą tuometį, dar tarybinių laikų laikraštį.
Šaukdavau mamą trumpai – „mam“, lyg taupydama meilę. Skaitydavau įprastus gražiausius kreipinius „mamule“, „mamaite“, „jūs“ kreipinį kituose Lietuvos regionuose. Mažosios Lietuvos kultūros žmogus Vilius Kalvaitis suskaičiavo net 72 mažybinius „mama“. žodžius.
Paauglystėje narstydavau savo mamos savybes, kritikuodavau, nemokėjau suprasti. Tik dabar, pati būdama mama, vėtyta gyvenimo, atradau, kiek ji man iš tiesų reiškia. Be saldžių žodžių. Atrandu ją visa savo esybe. Visaip juntu, kokia ji man. Lyg oras. Veju įsibrovėlę, kad jos gali nebebūti. Mama visada yra. Juk ji yRa (egiptiečiams Ra – Saulės dievas, simbolizuojantis dvasinę šviesą ir intelektą. Mitų tekstuose nuo jo prasidėjo pasaulio kūrimas, radosi būtis).
Kelionė po šiltuosius kraštus idėja radosi tik dėl mano mamos gimtadienio. Žinoma, ją paskubino ir patyrimas sergant kovidu, mamos sveikata. Esu labai dėkinga, kad ji, 75-erių, sutiko keliauti pandemijos (kad ir gegužę sušvelnėjusios) periodu.
Sutikome daug geranoriškų žmonių, patyrėm neeilinių situacijų, kai atrodė, jog realybėje taip nebūna. Po šios kelionės padariau ir vieną išvadą – komunikacija vyksta tik tuomet, kai yra noras bendrauti su kitu žmogumi. Viena sąlyga – jis turi būti nuoširdus, be kaukių, vertinimų. Paprastai tariant, visi profesionaliai kelionės metu komunikavę specialistai, padėję ekstra situacijose – labai patrauklios asmenybės. Mylinčios savo gyvenimą ir darbą, kūrybiškai pasitinkančios iššūkius, taip kuriančios saugią, malonią, harmoningą aplinką.
Kuo toliau, tuo labiau nesinori veltis į diskusijas apie kovido plėtrą pasaulyje. Iš kalbintų žmonių patyrimų matyti viena – pats sąmoningai turi nuspręsti, koks tu liksi pandemijai keliaujant.
Deja, bet dabar iš eterio dingo priminimai apie meditacijos ir nusiraminimo svarbą. Pagaliau, kur dingo pagalba ar paprasti patarimai, kur kreiptis vienišiems, patiriantiems psichologinių sunkumų, projektai, padedantys laikytis stabiliai, „neišprotėti“. Rimas Tuminas po „Edipo karaliaus“ premjeros“ sakė: „Pragaras dabar yra tuščias. Visi čia“. Jau 2018 m., anot režisieriaus, būtent menas gali padėti praregėti ir išgelbėti nuo susinaikinimo „kai pasaulis kraustosi iš proto, kai aplink tiek isterijos, konfliktų, žmonės raute raunasi karo link (…) Kodėl mes vieni kitų nekenčiame, vengiame? Nes mes visi iš pragaro, tik to nepastebime“.
Negaliu pamiršti vienos pasaulį apskriejusios danų fotografo Madso Niseno nuotraukos. 2020 m. rugpjūtį įamžintas senelių namų Brazilijoje gyventojos ir sveikatos apsaugos darbuotojos apsikabinimas po penkis mėnesius trukusios izoliacijos. Darbas pelnė prestižinį Pasaulio spaudos fotografijos apdovanojimą. Slaugytoją nuo 85-erių Rozos Luizos skiria plastikinė plėvelė, turinti sumažinti užsikrėtimo riziką, bet kaip kalba pats apsikabinimas…
Kiek galėtume rasti kitų užfiksuotų žmogiškumo išsaugojimo liudijimų! Kodėl jie ne pirmosiose dienraščių, portalų skiltyse? Sako, danai laimingiausia pasaulyje tauta. Pasirodo, jau penktus metus danai pirmenybę atidavė suomiams (ir juokais, ir rimtai – kaip nebūsi laimingas, kai tavo šalyje gyvena net Kalėdų senelis).
2021 kovo tyrimai skelbia pirmąjį laimingiausių šalių dešimtuką. Jį sudaro beveik vien Europos valstybės su viena išimtimi: Suomija, Danija, Šveicarija, Islandija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Norvegija, Naujoji Zelandija ir Austrija. Lietuva tarp laimingųjų užėmė 38 vietą, Estija – 40, Lenkija – 44, Latvija – 51, Baltarusija ir Rusija atitinkamai – 75 ir 76 vietas.
Vokietija, palyginti su ankstesniais metais, pakilo iš 17-os į 13-ą poziciją, Prancūzija užima 21-ą vietą. Jungtinė Karalystė nukrito iš 13-os į 17-ąją vietą, o Jungtinės Valstijos nusileido iš 18-tos į 19-ąją. (Ar kada nors girdėjote iš lietuvių rinkto Seimo ar Vyriausybės prašymo surašyti kelis punktus, kuriuos įgyvendinus, jūs Lietuvoje jaustumėtės laimingi? Tada jie žinotų paprastą dalyką – kaip jiems dirbti. Efektyviai).
Tyrimo autoriai šių metų duomenis palygino su praėjusių metų vidurkiais ir pastebėjo „reikšmingą neigiamų emocijų padažnėjimą“ kiek daugiau nei trečdalyje pasaulio valstybių.
„Kas laimės – meilė ar pragaras?“, – kalbėjo Rimas Tuminas. „Būti ar nebūti“, – Hamletas. Rinksimės. Manau, virusas skleidžia ne tik mirtis ir ligas. Turime progą keistis. Ir keisti. Būti sąmoningu. Būti bandoje ar savimi.
Mes vartojame, puošiamės, mokame, perkame taip, kaip mums liepia didieji prekybos centrai, įkurdinti ne tik mūsų miestuose, bet ir mūsų galvose „Nesusireikšminki“, – kartais šnipšteliu sau. Jau esi valdoma visos bandos dalis. Ir vis dažniau svaigstu nuo aiškėjančio suvokimo. Mes visi – vienis. Kaip organai ar ląstelės mūsų kūne neegzistuoja be dermės ir sąveikos, taip ir mes. Kol nesuvoksime, kad jei tau ar šalia esančiam blogai, ne kas ir tavo miestui, šaliai. Būkime patriotais tuo, kad pasirūpintume savimi, savo artimiausiais, nepamirštume kaimyno, augintinio, augalijos. Ir visata mums atsidėkos. Kovidas taps tik dalelyte mūsų gyvenamo Gyvenimo.
P.S. Ką atsakė garsi kelionių agentūra į teisininko surašytą pretenziją dėl sutrumpintos kelionės Vilnius – Antalija? („Bendraukime“ primena, kad autorė su mama turėjo praleisti gegužės mėnesį vykusį skrydį į Turkiją ir nakvoti Vilniaus oro uosto teritorijoje, nes paaiškėjo, kad reikalingas neigiamas PGR testas. Autorė tikino, kad kelionių agentūra to neakcentavo. Ji su mama leidosi į kelionę manydamos, kad pakanka pažymos, jog ji su mama persirgusios koronavirusu ir turi antikūnų.)
Juokavome su puikiu sostinės teisininku, kad būtų užtekę „atsiprašome, tai mūsų komunikacijos problema“. Ar mažo laiškelio su malonia smulkmena, pvz. vienos dienos kelione į Lietuvos miestą. Bet.
Pusė rašomojo lapo el. laiške tirada apie tai, kad balandžio mėnesį (nors keliavome gegužę) „mūsų svetainėje buvo skelbiama tokio pobūdžio Informacija apie privalomus Covid testus, kaip nurodoma prisegtame dokumente.
Visos šios aplinkybės aiškiai įrodo, kad Kelionių Organizatorius įvykdė pareigą suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis. Apgailestaujame, kad dėl neapdairumo turėjote vieną dieną vėliau pradėti savo kelionę“. Ir... pakvietė „pasinaudoti 5 proc. nuolaida sekančiai kelionei.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
