Pirmas garsus žmogus, dėl kurio taip skauda širdį ir gerklėje gumulas įstrigęs. Tikrai nemaniau, kad garsaus, bet nepažįstamo žmogaus mirtis gali taip paveikti. Vis nesiliauju galvojusi apie jos gyvenimą, apie jos sūnelį, mamą. Nuoširdi užuojauta jos šeimai...
Portalai, socialiniai tinklai, atrodo, lūžta nuo jos nuotraukų ir šiltų prisiminimų apie ją. Nors kai kurie žmonės savo šlykščiais ir užgauliais komentarais neduoda Agnei ramybės net po mirties...
Bet aš ne apie juos. Tokie piktaliežuviai kitą dieną jau kandžios kitą viešumoje žinomą ir matomą žmogų.
Po tokios skaudžios žinios apie A. Jagelavičiūtės mirtį man užkliuvo kitas dalykas.
Gal keistai nuskambės, bet man susidarė toks įspūdis, kad kai kurie žmonės socialiniuose tinkluose dalinosi apie Agnę pastebėjimais ar prisiminimais tarsi norėdami tik pasigirti, pasinaudoti jos vardu.
Nieko nesakau apie tikruosius jos draugus, ar šou biznio bendražygius. Neabejoju, kad yra daug žmonių, kurie per tiek metų vienaip ar kitaip bendravo su Agne. Tiek metų pramogų pasaulyje suveda su tūkstančiais žmonių.
Bet man taip liūdna, o kodėl Agnė tų žodžių negirdėjo būdama gyva? Kur visi tie žmonės buvo anksčiau? Visi tie, kurie gyrė Agnę ar gyrėsi, kad ją pažinojo asmeniškai, buvo susitikę prieš daug metų kažkuriame vakarėlyje, renginyje ar gatvėje?
Kur jie buvo, kai Agnei reikėjo nuoširdaus palaikymo po sunkaus išgyvenimo, skandalo, pasmerkimo?
Pasigesdavau viešų palaikymo žinučių ir padrąsinančių žodžių, kai Agnei to labai reikėdavo. Kiekvienam reikia priminimo, koks drąsus, kūrybingas, talentingas, stiprus, ypatingas žmogus jis yra. Bet kodėl žmonės socialiniuose tinkluose to nerašė (arba rašė tik privačiai, kad tik niekas nepamatytų) anksčiau?
Kodėl neapkabinam rankomis, žodžiais, širdimi, gražiu ir palaikančiu komentaru ar postu tada, kai žmogus gyvas?
Kodėl šilti žodžiai pasipila tik tada, kai žmogus jų nebegali išgirsti? Bet čia ne kaltinimai kažkam ar bandymas sumenkinti visuomenės rodomą atminimą. Tai daugiau retorinis klausimas pamąstymui...
Gražius žodžius žmonėms sakykim dažniau! Ypatingai tomis akimirkomis, kai jiems sunku, liūdna, vieniša, kai matom ar įtariam, kad jie palūžę, serga (tiek dvasiškai, tiek fiziškai), liūdi, yra nuskriausti, visuomenės sugniuždyti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
