Taigi, trumpas įvadas į istoriją. Su draugu susitikinėjame apie pusę metų. Gyvename atskirai, skirtinguose miestuose. Susitinkame savaitgaliais. Viskas buvo gražu ir faina iki tos akimirkos, kai savo namuose netikėtai radau kamerą!
Pasirodo, jis mane stebi ir tikrina. Be mano žinios, neatsiklausęs. Niekad nebuvo pagrindo jam manimi nepasitikėti, visada parašau, kur esu, ką veikiu, atsiunčiu nuotraukų, vakarais susiskambiname vaizdo skambučiu.
Tačiau jam tokios mano kontrolės ir nuolatinio atsiskaitinėjimo nepakanka – jis, pasirodo, nori mane stebėti ir vieną namuose persirenginėjančią, miegančią, valgančią. Kur jis tą medžiagą ketina dėti? Ar aš koks žvėriukas?
Draugės siūlo bėgti neatsigręžiant. Jos mano, kad tokie pavydūs ir įtarūs vaikinai galiausiai merginas paverčia savo įkaitėmis.
Būna netgi savo telefone įdiegę programėlę, kuria seka visus susirašinėjimus ir laiškus. Man tai atrodo nesveika. Baugina toks noras persekioti ir kontroliuoti kiekvieną mano žodį ir žingsnį. Nežinau, ar esu pasiruošusi tokio tipo draugystei.
Mane tokia kontrolė baugina. Ką dar jis sugalvos norėdamas mane kontroliuoti, nusamdys seklį? Jaučiuosi praradusi savo asmeninę erdvę, iš manęs pavogtas privatumas. Užstačiau kamerą daiktais, neva, netyčia. Nežinau, ar jis suprato, jog ją radau. Stengiausi reaguoti natūraliai, tarsi nebūčiau pastebėjusi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
