Pusseserė su šeima gyvena girioj ir kasmet man dovanoja žaliaskarę. Paprastai nespėju jos pasipuošti iki švenčių, giminės tai žino, tad šiemet pažadėjo: važiuosim pro šalį, užvešim, vis tiek laiku tu jos nepuoši.
Kas teisybė – tai ne melas. Ne dėl to širstu. Ir ne dėl to ant stalo jau visa kaugė saldainių popieriukų. Gal ketvirtą kavos puodelį laikau rankose, kai pasibeldžia jis. Jis – kurį iki vakar ir mintyse, ir garsiai vadinau draugu, gyvenimo vyru, būsimuoju, dosniuoju.
Trypčioja dabar tarpdury, nes nekviečiu toliau, ir mykia, kad nesuprantąs, kad nieko tokio, kad ji – klasiokė, kad... Nenoriu kalbėtis nei klausyti. Taip, sutikai savo klasiokę mano darbo vakarėlyje. Kaži, kieno gi buvo ta kvaila idėja: su antrosiomis pusėmis?..
Jai dėmesio, švelniai tariant, skyrei daugiau nei man, ypač, kai prasidėjo vakarėlio šokiai. Ką aš tuo metu veikiau?! Gėriau kavą, cha cha. Nusigręžusi nuo tavo mokyklinių prisiminimų. Ir nepasakok, kad rezultatas lygus 1:1.
Nes Alius ne man, o bendradarbių rateliui pasakojo apie savo Kalėdas Australijoj, dykumoj, kur pernai vienas keliavo. 25 valandas A87 greitkely laukė pagalbos, kai sugedo automobilis. Kūčių vakarienei turėjo žuvies konservų ir raudono vyno. Karštis 33 laipsniai saulei nusileidus.
Kai pasiekė miesteliuką, dar savaitę ten gyveno laukdamas remontininkų, nes sorry – Chistmas time... Kuo dėtas Alius, kuo dėtas jo man paduotas paltas?!
Pamanykit: klasiokė neseniai įsigijo audinę... Pasakoji, kad galėjai negirdėti jos „pavėžėsiu visus, juk pakeliui“, kad galėjai ir neiti pažiūrėti jos svajonių automobilio, bet, kai Alius, neva, mane aprengė...
Jis – mano ko-le-ga. Aš dar tik leidausi laiptais, o tu įsitaisei pas klasiokę, priekinėje keleivio sėdynėje. Taip, iššokai, kai pamatei mane prie iš kažkur išnirusio taksi, ačiū už jį dangui. Paprašiau vairuotojo, kad ties tavimi nestabteltų.
Norėjau pavirsti kobra, gelti ir nuodyti.
Negirdėjau, kai jis siūlė „keisti temą“ ir važiuoti už miesto pasižiūrėti šviesos girliandomis ir žvaigždėmis papuoštos eglės miške. Trinktelėjo durys.
Ar Rytis žino vieną stebuklingą žodį: pirmoji raidė a, antroji – t. Ar tik teisintis ir gintis jis gali?
Po kurio laiko mobiliajame sušvyti žinutė. Ištryniau neskaičiusi. Negaliu, o norėčiau, telefoną išjungti visiškai. Gi eglutė pakeliui.
Ledų kibirėlis jau išsekęs, bet saldainių kailinukus vynioju vienus po kitų. Reikėtų liautis, imtis kokios nors veiklos, nueiti į sporto klubą. Et, eglutės turiu sulaukti.
Pagaliau. Manydama, kad atvyko mano giminaičiai iš girių, skubu prie buto durų. Bet matau tik dovanų paketą. Keista, čia tilptų nebent eglės šaka.
„Pažiūrėk per langą. Jis – Tavo. Gražių švenčių! Rytis. P. s. Liko ir namukui, kur Tau patiko.“
Kieme naujas automobilis, skersai išilgai apjuostas spalvingomis juostomis. Bantas ant stogo švyti lyg žvaigždė. Išberiu ant palangės tai, kas dar yra pakete: draudimo ir kiti dokumentai, rakteliai.
Kada, kaip jis suspėjo?! Kieme aplink dovaną krykštauja kaimynų vaikai, fotografuojasi. Kalėdos! Gražu. Ir liūdna, nes nežinau, ar išgirsiu tą vieną stebuklingą žodį.
Šis rašinys dalyvauja konkurse „Mano Kalėdos, kurių negaliu pamiršti“. Dalinkitės savo šventinėmis istorijomis, būkite išgirsti, pamatyti, laimėkite prizus! Didžiausio skaitytojų dėmesio sulaukusios istorijos autorius bus apdovanotas vertingais prizais! Jūsų istorijų lauksime adresu bendraukime@lrytas.lt. Laimėtoją skelbsime sausio 6 dieną.