Tačiau neseniai jai nutiko nelaimė – suveikė kiaulystės dėsnis. Nepaisant to, kokia visa žiema buvo be sniego buvo, bet pakako vos poros dienų, kai šaligatvius buvo aptraukęs plikledis, ir Julė patyrė skaudžią traumą. Eidama į parduotuvę susilaužė koją ir ranką. Dėl patirtų sužalojimų jai teko kelias savaites gulėti ligoninėje.
Ir visą tą laiką, kol ji buvo gydoma ligoninėje, jos aplankyti neatėjo nė vienas vaikas. Nors ji turi ir brolį, ir sūnų, kurie su šeimomis gyvena visai netoliese. Sūnus gyvena tame pačiame mieste, brolis, anūkai – gyvenvietėje, kuri yra už 15 kilometrų nuo miesto.
Ta prasme, neaplankyti po tokios traumos negalinčios vaikščioti ir savimi pasirūpinti mamos, sesers, močiutės?
Kai nutariau kaimynę aplankyti, man net gumulas strigo gerklėje. Kodėl, už ką šiaip vargšei moterytei taip? Išties nuostabi moteris, geraširdė moteris, kuriai artimiausi žmonės nerodo jokios empatijos.
O dabar, kai iš moters pinigų nebeišgręš, o gal dar ko nors netgi ji pati paprašys sunkią valandą, tai artimųjų nė kvapo. Nei aplankyti, nei kokio banano ar kokių asmeninių daiktų iš namų atvežti.
Nors nepaisant jau garbaus kaimynės amžiaus, ji niekada nedejuoja, neprašo ja pasirūpinti, pati savimi visada rūpinasi. Neprašo nei pagalbos, nei pinigų, nei dėmesio. Jei ko reikia, tai arba kaimynai padeda, ar ką nors samdo.
Nesiverčia liežuvis tiesiog vadinti tų žmonių žmonėmis. Kaip šitaip galima apleisti savo sergančius tėvus? Kada dingsta tas ryšys su vaikais? Tu juos augini, naktimis nemiegi, atiduodi paskutines jėgas ir santaupas, kad tik jie galėtų turėtų tobulą vaikystę, baigti mokslus ir kurti šeimas, gyventi savo svajonių gyvenimus. O kokią padėką už tai gauna?
Sunku patikėti, kad dabar vaikams visai neberūpi tėvai. Tik jų pinigai ir palikimas.