***
Rytas. Atsikeliu nuo savo nepatogaus sulankstomo fotelio ir einu praustis. Mes gyvename dviejų kambarių bute, o vonios plytelės plastmasinės ir aplūžinėję. Gerai, kad bent palydovo lipdukas ant jų užklijuotas. Vis gražiau. Ir tie pakabukai su bite Maja visai nieko. O ant jų kabo gėlėti rankšluosčiai su kažkokiais kinietiškais hieroglifais. Išėjęs iš vonios pažvelgiu į kalendorių. 1986 lapkričio 1 diena. Kažką galvoti ir svarstyti nėra kada. Mes jau lipam į mėlyną, daug mačiusį (įskaitant ir briedį iš labai labai arti) žiguliuką ir išvažiuojame į kaimą. Lankysime kapus.
Gėlių mums niekada netrūko. Du šiltnamiai pilni gvazdikų. Vis vienas kitas rublis.
- Padėkit gėlių ir ant mano brolio kapo,- paduodama puokštę gvazdikų mums liepia močiutė.
Močiutės brolis žuvo, kai ji dar buvo paauglė. Ne taip jau lengva rasti tą kapą, kai miške žuvęs brolis ir kiti jo mūšio draugai buvo sumesti į duobę ir užkasti ne kapinėse, o pelkėje, prie ežero. Papuošę gėlėmis ežero pakrantę, skubame namo. Reikia aplankyti ir kitus kapus. Tai - mūsų šeimos tradicija. Nors ten giminės nepalaidoti, bet tėvai vis tiek ten dega žvakutes. Vedasi ir mus.
Kapinės senos, paminklai gražūs. Vieni didesni, kiti mažesni, daug vienodų baltų kryželių. „Žuvusiems už Lietuvos laisvę 1919“ parašyta. Kažkoks neįprastas užrašas. Kapinėse - nei tylos, nei ramybės. Per garsiakalbius groja kažkokią neaiškią, neva gedulingą muziką.
Parduotuvėje mama nuperka cukrinių kubelių, ir aš negaliu sulaukti, kai pareisim namo ir aš juos valgysiu vietoj saldainių.
***
Mėgstu plėšyti kalendoriaus lapelius. O, kokia jų krūva nuo lapkričio pirmos jau prisikaupė! Gal kažkam ir nuobodi žiema, bet tik ne man. Laukiu sekmadienio vakarų, kad galėčiau žiūrėti filmukus. Ne, ne tuos rusiškus, šimtą kartų matytus! Žiūrėsim lenkus. Programa įvairi, yra iš ko rinktis - smurfai, mapetai, sosiedai.
O šį kartą tėvai leis ir filmą pažiūrėti! Na ir ką rodys? Komediją su Lui de Finesu? Ne. Šį kartą filmas apie kažkokius keistus žmones, kurie iš visokių medžiagų savo namuose stato kalną, o po to ir susirenka prie to kalno. Ne šiaip sau. O susitikt su ateiviais „Close Encounters of the Third Kind“.
***
Man patinka ne tik spalvotą teliką žiūrėti. Juk aš pirmokas! Mokykloje pasakoja įdomius dalykus. Apie Jurijų Gagariną, apie Valentiną Tereškovą ir kitus. Net apie Leniną pasakoja! Kai apie tai pasakau tėtei, jis didelio entuziazmo neparodo:
- Žinok, Leninas buvo labai blogas žmogus. Jis daug žmonių nužudė. Tik niekam to nesakyk.
Ar aš moku saugoti paslaptis? Taip! Ir kai mama tardo, kodėl aš nenoriu tapti pionieriumi - pasakau, kad tingėsiu kaklaraištį kiekvieną dieną lygintis. Ne, aš dar net ne spaliukas, bet mano sesė jau pionierė, tai ji ir pradėjo kalbą, kaip gera būti pionieriumi.
Neblogai toj mokykloj. Pramokau skaityti. O pramokęs ir spauda susidomėjau. Nors, kaip čia pasakius... Vis tiek paveiksliukai įdomiau. Mama dirba bibliotekoje. Mes gražiai paprašome, ir ji parneša daug visokių nurašytų žurnalų. Tiek man, tiek sesei labiausiai patinka toks vienas - ant gero popieriaus, ir „Korea“ jis vadinasi. Nuotraukos tokios, kad net būtų galima iškirpti ir kambarį papuošti. Tik ko ten tas dėdė visur maišosi? Visą vaizdą gadina! Dėdė ryžių lauke, dėdė gamykloje, dėdė su vaikučiais! Jau geriau būtų vien gamtos vaizdai be jo! Kimirsenu mes jį vadinam.
Vieną kitą paveiksliuką visgi išsikerpu. Ne tik iš žurnalų, bet ir iš laikraščių. Va, kažkoks vyras apsikarstęs raketomis. Ir pavadinimas - „Čilė po karinio perversmo“.
- Tėte, kas yra Čilė?
- Čilė, tai tokia šalis.
Neįtikino. Kaip tai šalis, jei paveiksliuke žmogus? Parašyta Čilė, vadinasi jo vardas ir yra Čilė! O kad dar aiškiau būtų, paimu baltą popieriaus lapą ir užrašau „Čilės nuotykiai“. Pačioj garbingiausioj vietoj užklijuoju Čilės po karinio perversmo portretą, o po to ir visus kitus. Pagal mane - Čilei daug visko atsitiko. Ne tik karinis perversmas.
Mėgstam su sese ir „Švyturį“ paskaityti. Įdomiausias skyrelis pačiame gale - „Iš visur apie viską“. Va, ir naujausias numeris. Kažkokios keturios nuotraukos lyg ir to paties jaunikaičio, bet visose jis vis kitoks. Sesė skaito: „Maiklas Džeksonas jau yra pasidaręs kelias plastines operacijas. Kiekvieną kartą kai jis po operacijos aplanko savo mamą, mama jo neatpažįsta“.
***
Sesei nuolat skauda galvą. Sako, kad čia nuo manęs, bet aš netikiu. Dėl to per daug ir neliūdžiu. O kai pasako, jog važiuosim į Vilnių tam, kad sesę apžiūrėtų vienas iš geriausių tos srities gydytojų - iš viso apsidžiaugiu.
Nors gyvename provincijoj, bet Vilniuj aš buvęs. Ir ne kartą. Giminės ten gyvena. Tokia gera teta, kuri visada mus kuo nors įdomesniu pavaišina ir dar į namus įdeda. Parduotuvėj tokių dalykų nenusipirksi. „Cedevita“, kramtomos gumos, mėtinių saldainių. Jos duktė - artistė, ir vis kokias nors užsienio šalis aplanko. Dar ir mums skaidres parodo.
Tą pasvirusį bokštą aš jau kažkur matęs. Kur? Ogi per lenkus, kai varliukas Kermitas, skrisdamas lėktuvu, atsimušė į bokštą ir gerokai jį nulenkė. Bet kai galvoju apie Vilnių, tai prisimenu ne tik tetą, bet pirmą savo gyvenime mašinų spūstį, kurio priežastis, kaip paaiškėjo truputį vėliau, buvo... milicija. Prisimenu ir protingą vilkšunį, kuris nėjo per raudoną šviesą, o kultūringai palaukė žalios.
Gydytojo apžiūra greitai baigėsi, ir mes dar turime laiko gimines aplankyti. Pirmą kartą žiūrėsim vidiaką. Kad ir mums nebūtų nuobodu paleidžia „Tomą ir Džerį“.
Giminių turime ne tik Vilniuje, bet ir Kaune. Kartais aplankom ir juos. Labiausiai patinka toks raudonas pastatas ant aukšto kalno.
- Kas ten? - paklausiu.
- Šventos Radijos bažnyčia, - atsako tėtė.
O aš šį kartą nesuprantu - rimtai jis čia, ar juokauja.
***
- Man nupirko „Donaldo“! - giriuosi pusbroliams, kramtydamas baltą kramtomą gumą - čia jums ne kažkoks „Paršiukas Čiukas“!
- Taigi, „Donaldas“ nuodingas! Jame šūdo pridėta!
- Kaip tai šūdo? Ką - pardavėja atplėšia popieriuką, įdeda šūdo ir vėl užklijuoja?
Smagu man su pusbroliais. Susitinkam kaime, pas senelius ir žaidžiam. Dažniausiai smėlio dėžėj.
- O, pasižiūrėkit! Lėktuvas atskrido! Tręš kolūkio laukus!
Jis tręšia ir mes tręšiam. Jis barsto trąšas, o mes smėlį. Tik mums truputį tiksliau gaunasi. Mūsų smėlis krenta tik į smėliadėžę, o lėktuvo trąšos ir į ežerą. Gal dėl to tėtė rado aklą lydeką?
***
Mama ligoninėje. Nieko baisaus - mes visi laukiam naujo šeimos nario. Dabar mumis rūpinasi tėtė. Gal ir neblogai visai. Mums į mokyklą deda sumuštinių su lašiša. Iš kur lašiša? Tėtės pusbrolis buvo atvažiavęs. Žvejybiniam laive dirba. Norėtųsi kokių nors vaisių. Iš kur jų gauti? Važiuojam į sandėlius. Ten tėtė gerų pažįstamų turi. Ką čia pasiėmus? Gal arbūzą, truputį vynuogių, gal dar ko nors? Aj, ko bus padėta ant prekystalio, tiksliau po juo - dėžėse, tą ir griebsim!
„Damų piršteliai“ - labai tinkamas pavadinimas pailgoms vynuogėms.
- Norim sulčių! - šaukiame po apsipirkimo.
Nors koks čia apsipirkimas. Pinigų tai nemokėjome. Tėtė - geras žmogus. O geram žmogui nieko negaila.
Vaisių parduotuvė uždaryta. Bet tai - nedidelė bėda. Parduotuvės vedėja atrakina duris, įleidžia mus ir pripila sulčių kiekvienam pagal pageidavimą iš didelių stiklinių indų. Mes mėgaujamės, o klasiokas su pavydu žiūri kitoje vitrinos pusėje. Jam ir jo mamai ši parduotuvė uždaryta.
***
Ant kalendoriaus lapelio užrašyta 1988 metai. Žiūrime tiesioginę transliaciją iš Vilniaus, kur Gedimino pilies bokšte iškeliama vėliava iš trijų spalvų. Ne - ne raudona, balta, žalia, o geltona, žalia, raudona! Mes jau mokame „Tautišką giesmę“ ir giedame kartu su visais, o veidu teka ašaros...
***
O ką jūs blogiausio / geriausio atsimenate iš Tarybų Lietuvos? Portalas lrytas.lt ir KNYGOS.LT kviečia dalyvauti rašinių konkurse ir laimėti net 5 A.Užkalnio knygas su jo autografu!
Ką daryti? Aprašykite, ką blogiausio (arba priešingai - geriausio) prisimenate iš Tarybų Lietuvos? Ką norite pamiršti, o gal priešingai - nenustojate ilgėtis? Kokios situacijos / nuotykiai / kuriozai susiję su tais laikais?
Jūsų istorijų, parašytų tvarkinga lietuvių kalba iki vasario 21 dienos laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Jeigu tik turite - prisekite ir tuos laikus menančių nuotraukų. 5 įdomiausių istorijų autorius paskelbsime vasario 24 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
