Javapjūtė buvo įspūdingiausias besibaigiančios vasaros metas, kai nuo ankstaus ryto iki išnaktų dūgzdavo visas kaimas. Vasarai persiritus į antrą pusę pageltusių javų plotuose pasklisdavo rudai raudoni rusiški kombainai. Smalsu būdavo stebėti, kaip šie geležiniai sutvėrimai rydami į save sunokusių javų varpas sukdavo ratus vienas paskui kitą palikdami sau iš paskos pakratytų šiaudų šleifą. Ir mes, užmiršę savo pramuštgalviškus užsiėmimus, maišydavomės tarp suaugusių tai laukuose prie kombainų, tai garažų mechaninėse dirbtuvės apie remontuojamus traktorius.
Įkišdavome nosį į kalvę, kur techniką ir geležį įsimylėję vyrai, prakvipę įsigėrusiu dyzkūru ne tik į rūbus bet ir kūno odą, smaluotomis, sunkiai beatplaunamomis rankomis, dalindamiesi vakarykštės dienos įspūdžiais ar aptardami naująjį derlių, pešdavo „Pamyr“ ar „Prima“ aitrių cigarečių dūmą. Laimingi būdavome, kai pasisekdavo įsiprašyti pasivažinėjimui į kurio nors sunkvežimio kabiną, turėjusių tą dieną vežti nuo kombainų grūdus į sandėlį.
O išvažiavę į laukus patirdavome nemenką džiaugsmą ir malonumą, kai vairuotojas, ar tai iš gerumo, ar paprasčiausio tingumo, paliepdavo kažkuriam iš mūsų, užvedus motorą pavaryti gaziką per lauką keliasdešimt metrų arčiau grūdams išpilti sustojusio kombaino. Taip pirmieji automobilio vairavimo įgūdžiai prasidėjo nuo pasivažinėjimų ir galimybės pavairuoti sunkvežimį kaimo laukuose.
Derliaus dorojimo metu paros laikas prarasdavo savo esmę. Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro kaime girdėdavosi kombainų ūžesys, keliais ir keliukais pirmyn ir atgal siūdavo tai pilni, tai sandėlyje grūdus išpylę sunkvežimiai ir traktorių tempiamos priekabos.
Kolūkio valdžia derliaus dorotojams net maitinimą organizuodavo darbo vietoje. Vidurdienį, atėjus pietų metui, paskirtos kolūkio moteriškės dengdavo lauke iš lentų laikinai sukaltus stalus, dėliodavo ant jų atvežtą namuose pagamintą maistą. Tam būdavo iš kolūkio fermos paskerdžiama kiaulė. Mechanizatoriai, vairuotojai ir kiti darbininkai, erzeliuodami, šmaikštaudami, laidydami sąmojus, kiek apmazgoję rankas apsėsdavo garuojančiu valgiu apkrautą stalą ir barškėdami šauktais, tarsi lenktyniaudami, įnikdavo stiprintis. Trumpalaikis atokvėpis suteikdavo naujų jėgų, o po valandėlės vėl tęsdavosi, atrodo, niekada nepabaigiami darbai.
Vakarop, po dienos darbų, kombainai grįždami į garažą ar persikeldami iš vieno lauko į kitą, brazdėdavo kaimo siaurais keliais, savo gremėzdišku dydžiu priversdami trauktis į kelkraštį priešais atvažiuojančius. Po darbo kolūkio laukuose, kai kurie kombainai jau iš anksto užprašyti, sukdavo į kolūkiečių arus. Kolūkio valdžia į tokias kombainininkų paslaugas žiūrėjo atlaidžiai – svarbiausia, kad nebūtų kuliama žmonėms darbo laiku. Kaimiečiai sau priklausantį derlių dorojo kaip kas sugebėjo ir išmanė. Pasisekdavo labiau tiems, kurių laukas būdavo nepramirkęs ir lengvai privažiuojamas - kombainas apsukęs keletą ratų ir išpylęs nukultą derlių, netrukus riedėdavo į sekantį sklypą.
Daugiau vargo ir triūso patirdavo apsėję žemę prastesnėje vietoje ar nesulaukiantys, kaip norėję greičiau, pasirodančio kombaino. Ne retas, baimindamasi dėl netikėto ir galinčio derlių pagadinti lietaus, ar turintys kulti neįvažiuojamose dirvose, savo miežius nupjaudavo dalgiais ar arkline pjaunamąja. Nupjautus javus, kad jie dar kiek pradžiūtų ir pribręstų, vieni dar nuo seno įprastu būdu rišdavo į pėdas ir statydavo į gubas, kiti tiesiog kraudavo į kupetas ir laukdavo kombaino.
Atrodydavo, jog iškulti nupjautus javus bus belikę pusę darbo. Bet šiuo žmonių pasirengimu darbui nebūdavo patenkintas kombainininkas, nes tokiam kūlimui reikėdavo papildomai triūsti pertvarkant kombainą: nuimti nuo priekio gremėzdiškus verstuvus ir atjungti pjovimo mechanizmą. Kuliant nevažiuojant šie mechanizmai maišydavo mesti javus į kombainą.
Daug džiaugsmo apturėdavo sklypelių savininkai sulaukę išganingojo kombaino. Į talką pakviesti vyrai plėšdavo šakėmis nuo ilgesnio buvimo gubose ar kupetoje susigulėjusius, bet dar nespėjusius nubyrėti miežius ir grūsdavo į kombaino nasrus.
Nors ir ilga vasaros diena, bet kūlimo darbų įkarštis ne retai nusitęsdavo iki gilaus vidurnakčio. Saulei nusileidus dar ilgai tylius vakarus drebindavo kombaino skleidžiami garsai: gaudžiantys diržai ir žvangančios grandinės, sukdamos tarškančius velenus ir gausybę krumpliaračių keldavo didelį triukšmą. Šis garsų mišinys, persimaišęs su motoro ūžesiu ir kylančiomis dulkėmis, sklisdavo toli virš aprimusio kaimo. Savotišką egzotiką tamsoje teikdavo įjungtos kombaino lempos. Žibintų skleidžiamoje šviesoje šmėkščiodavo dirbančiųjų siluetai ir spiečiai besiblaškančių naktinių vabzdžių. Įsitamsėjusi aplinka ir vėlyvas metas mums, vaikams, nuo fantastinių ir mistinių išsigalvojimų keldavo šiurpulį ir keistą jaudulį.
Pagaliau visi atsikvėpdavo, kai iš kombaino bunkerio vamzdžiu šnarėdami pasileisdavo byrėti į maišus grūdai. Neretam po pabaigtuvių džiaugsmu švytinčiais veidais slėpdavosi ilgos dienos nuovargis. Kaip atlygis kombainininkui, įprastai būdavo įbrukamas butelis naminės. O paskutinėje sodyboje dirbusiuosius pamalonindavo šeimininkės paruošta vėlyva vakarienė, ir suprantama, jokiu būdu neapseinanti be išgėrimo.
Atrodo, tokį paprastą ir šiandien gerai suvokiamą atsiskaitymą pinigais buvo užvaldžiusios kitos, savaip suprantamos vertybės. Pagal to meto ideologiją ir įsiviešpatavusią madą, stipresnė valiuta už pinigus buvo degtinė ar deficitinių daiktų dovanos. Atlygis pinigais prilygdavo įžeidimui arba reiškė prastą atsiskaitymą. Tad girtavimas ne vien švenčių, bet ir darbo metu buvo taip įsigalėjęs, plačiai paplitęs ir tapęs įprastu ir vangiai smerktinu reiškiniu. Mechanizatoriai bei kombainus valdę vyrai buvo stebėtinai geležinės sveikatos ir be galo ištvermingi per įtemptą darbymetį. Nakties darbas ir vėlyvos vaišės nesutrukdydavo vėl ryte tęsti darbą, o kai kurie ir po „dūšios pataisymo“ sėkmingai per dieną darbuodavosi prie vairo.
Nupjauti javų laukai keitė per vasarą akiai įprastą vaizdą ir kėlė savotišką liūdesį dėl besibaigiančios vasaros ir mokyklinių atostogų. Nedėkingiausia būdavo, kai per kombainų nurėžtą lauką, dėdės paliepimu tekdavo nuvesti ar eiti parvesti iš ganyklos arklį. O kitąkart kojoms problemų pridarydavo ir pačių kilęs sumanymas lėkti maudytis nupjautų miežių ar rugių ražienomis, trumpinant kelią į ežerą. Ištisas dienas per vasarą lakstydavome basi, kojos buvo atpratusios nuo apavo. Kojų oda užsigrūdinusi nuo saulės ir vandens, dulkių ir purvo tapdavo beveik viskam atspari.
Tik sunkiai išvengdavome vieną bėdą – styrantys, vos per sprindį, nupjautų javų stiebeliai skaudžiai, net iki kraujo braižydavo ir badydavo kojų padus, žeisdavo ploną tarpupirščių odą. Tačiau ir šioje situacijoje greitai išmokome šių nemalonumų išvengti ar mažiau nukentėti: lengviausiai būdavo įveikiami ilgais kuokštais styrantys ruožai, o stengdamiesi išvengti sužalojimų, įgusdavome bėgdami statyti kojas pasukdami pėdas į išorę ir mikliai, braukiamu judesiu šiaudų stagarus prilenkę, prispausdavome juos prie žemės. Keisčiausia, bet basų kojų patirtis įrodė, jog tokiam ražienų lauke bėgimas buvo geresnė išeitis, negu atsargus ir lėtas ėjimas.
***
O ką jūs blogiausio / geriausio atsimenate iš Tarybų Lietuvos? Portalas lrytas.lt ir KNYGOS.LT kviečia dalyvauti rašinių konkurse ir laimėti net 5 A.Užkalnio knygas su jo autografu!
Ką daryti? Aprašykite, ką blogiausio (arba priešingai - geriausio) prisimenate iš Tarybų Lietuvos? Ką norite pamiršti, o gal priešingai - nenustojate ilgėtis? Kokios situacijos / nuotykiai / kuriozai susiję su tais laikais?
Jūsų istorijų, parašytų tvarkinga lietuvių kalba iki vasario 21 dienos laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Jeigu tik turite - prisekite ir tuos laikus menančių nuotraukų. 5 įdomiausių istorijų autorius paskelbsime vasario 24 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
