Prie ruso buvo geriau? Pabuskite iš nykaus sapno!

Gimiau Lietuvos Tarybinėje Socialistinėje Respublikoje, vienoje iš penkiolikos draugiškų komunistinių respublikų. Man labai pasisekė, nes nuo supuvusio kapitalizmo ir fašizmo mane išgelbėjo didvyriški raudonarmiečiai. Jie taip pat pasirūpino, kad visi būtume lygūs, iš godžių buožių, engusių savo mergas ir bernus ir tik retkarčiais tenumesdavusių jiems pridegusios duonos plutą, atėmę žemę ir atidavę ją liaudžiai, tai yra – mums.

Tarybų Lietuva.<br>Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Tarybų Lietuva.<br>Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Aimie Kusaitė

Feb 21, 2014, 4:19 PM, atnaujinta Feb 16, 2018, 1:32 AM

Todėl mes esame laimingiausi žmonės planetoje, gyvename šalyje, kur skamba dainos, per rugiapjūtę iš kombainų dainuojamos linksmų kolūkiečių, kur penkmečio planai visada įvykdomi ir visada viršijami, kur nėra ponų ir ponių, tik draugai ir draugės, kitaip nei Amerikoje, kur ponai pilvoti kapitalistai išnaudoja ir badu marina vargšus darbininkus, kraunančius jiems turtus.

Taip mums buvo pasakojama mokykloj, spaudoj, televizijos laidose, knygose. Na, o gyvenime, kai tu vaikas, nelabai ir rūpiniesi - leninietis tu, socialistas, kapitalistas ar buožė. Per televizorių matydavau be proto nuobodžiai kalbančias kretančias galvas išvarvėjusiom akim: Andropovą, Černenką, Songailą - vienas už kitą senesni ir riebesni, jiems kažką pasakius ilgai plodavo daug kitų galvų, tada prasidėdavo žinios: prikūlė, prisėjo, pralenkė, viršijo, darbo spartuoliai, primelžė, nusipelniusi melžėja draugė Filomena, partija, šlovingoji spalio revoliucija, pergalės diena, la, la, la...

Visur buvo daug vėliavų ir herbų, per šventes žygiuodavo paradai, ir girdėdavosi muzika, bet neteko nė vieno jų matyt, nes tėvai buvo iš tų Sibire „išbuožintų liaudies priešų“ ,tad buvo tiek alergiški tarybiniams smagumams, kad net ir raudona spalva ar penkiakampė žvaigždė buvo namuose nepageidaujamos.

Na, o kiekvieną rytą jaunieji leniniečiai, pavalgę draugės mamos išvirtos manų košės, su po kaklais parištais buto raktais subėgdavo į nemokamo tarybinio mokslo įstaigas. Berniukai buvo mėlynais kostiumais, o mergaitės - rudomis plisuotomis suknelėmis. Tos suknelės buvo sukurtos kažkokio visiškai nučiuožusio dizainerio, greičiausiai gyvenančio ne šitoj planetoj. Norint išplauti šį kasdien dėvimą drabužį, reikėdavo susiūti visas klostes, kad neiširtų ir kad galima būtų jas išlyginti.

Turint omenyje, kad draugės mamos buvo užsiėmusios penkmečio planų vykdymais, niekas tų uniformų dažnai ir neplaudavo. Kad „dėl fasono“ švara būtų imituojama, buvo dažnai keičiami balti rankogaliai ir apykaklė, kurią, beje esu siuvus ne kartą paskutinę minutę, jau vėluodama į mokyklą. Šie rankogaliai ir apykaklė buvo, beje ir vos ne vienintelė erdvė saviraiškai - kiekviena mergaitė galėjo jose atskleisti savo individualybę, tad ir buvo jų įvairiausių: nertų, megztų, siuvinėtų ir pirktinių. Tos uniformos, beje, buvo pritaikytos judėjimui ir nevaržė judesių šokinėjant gumos.

Guma arba trikampis buvo nežinia kieno išgalvotas žaidimas su daugybe pakopų, taisyklių ir variacijų, nepaisant to, kad šis žaidimas niekad neturėjo rašytinių taisyklių, jos buvo žinomos ir neginčijamos bet kokiame mieste. Tik suskambėjus skambučiui, mergaitės bėgdavo užsiimti vietų koridoriuose, nes šių greit nelikdavo. Žaidimui tereikėjo penkių metrų gumos ir žinoti taisykles su visais terminais: suglaustukas, adatėlė, išskėstukas, pirmukas, šeštukas, trejetukas, kas beje, visai ne tas pats, kas trečiukas ir t.t.

Tiesa, per kai kurias pertraukas reikėdavo iš karto po skambučio bėgti į valgyklą, prieš tai numetus savo kuprinę prie durų, perlipus per keletą jau gulinčių (kuprinių ar žmonių- nesvarbu) ir greit pakišus rankas po kranu, nes prie durų stovintis budintysis tikrindavo, ar jos plautos. Kodėl reikėdavo bėgti - tiksliai nepaaiškinsiu, aš dabar ir pati nesuvokiu - gal šiaip, dėl visuotinai skatinamo pirmavimo. Valgykloje - kakava su pluta ant viršaus, kotletas, marinuoti burokėliai, bulvių košė, varškės apkepas, kažkokia sriuba metaliniuose induose, vienu žodžiu, viskas- valgoma, nebent tai -ketvirtadienis , tada irgi - kotletas, bent jau tol, kol atsignybęs įsidedi į burną, tada: „tpfu, bjauru “ - visai ne kotletas, o žuvis.

Būdavo pertraukų ir, jei žiauriai sekdavosi, pamokų, kada būdavo oro pavojus. Tuo metu praktikuodavomės, ką darytumėme, jei tie bjaurybės, amerikonai, numestų ant mūsų bombą (ar atominę, ar paprastą, nežinau - niekas neaiškindavo), t.y., nusileisdavom į rūsį ir sėdėdavom gražiai ir tyliai, kol suskambėdavo kitas skambutis, kas reikšdavo, kad oro pavojus praėjo.

Visam šiam paradui vadovaudavo karinio lavinimo mokytojas, nuo galvos iki kojų apklijuotas ordinais ordinėliais antpečiais ir karine kepure ant galvos. Pas jį mokytis mums, atėjus nepriklausomybei, taip ir nebeteko, bet toje klasėje būdavo daug šautuvų nuotraukų, ir lyg tai mokiniams reikėdavo išmokt juo išardyt ir sudėt.

Kartais per pamoką pasigirsdavo barbenimas į duris, ir pasirodydavo sesutė. Utėlių patikrinimas. Ji priėjusi prie kiekvieno mokinuko, dviem pirštais praskėsdavo plaukus ant pakaušio ir eidavo prie kito. „O jeigu pas mane atras utėlių? – sustingdavau kaskart. – Pasakys prieš visus, ar susiras mane po pamokos?“

Net palengvėdavo, kai pačiupinėjusi plaukus, ji nutoldavo. Kartais sesutė išsivesdavo mus visus į savo kabinetą, liepdavo atsiraityt rankovę, sustatydavo į eilę ir po vieną skiepydavo. Dar liepdavo atnešt savo kakučio. Rytojaus dieną visi raudonuodami ir vengdami viens kito žvilgsnių tiesdavom jai degtukų dėžutes. Su kakučiais. Kažkodėl įtariu, kad vėliau tas dėžutes su visais mėginiais paprasčiausiai išmesdavo.

Baisiausia būdavo, kai belsdavosi ne sesutė, bet dantistės asistentė. Pakviesdavo po vieną vardu. Stovėdavau už kabineto durų prakaituotais delnais ir vis greičiau kalančia širdim. Grąžtas skausmingai džeržgia, net kabineto durys vibruoja, kažkas viduj ar tai verkia, ar tai rėkia, po minutės išeina koks persikreipęs apsibliovęs kruviną ligniną spjaudydamas. Kas belieka. Pabarbent ir atidaryt duris. „Sėsk. Išsižiok, - paragina, parakinėja dantis. - Aha. Kariesas. Skylutė. Šeštas apačioj.“

Tada pilna burna lignino ir davai grę-ę-ž-žti. Vibracija eina ir per dantis, ir per visus kaulus, ir per pėdas. Dūmų ir dulkių pilna nosis. „Oi, skau-u-uda", - prisimerki. "Nesimuistyk gi - pajudinsi ranką“,- teikdama nemokamą gydymą jaunus tarybinius piliečius grūdina draugė dantistė.

Tam, kad išugdytų mus santvarkai ištikimais tarybiniais piliečiais, auklėtoja kartais vesdavo mus į filmus, šie būdavo rusiški: arba apie karą (kaip raudonarmiečiai nugali vokiečius), arba apie atominį karą (kaip amerikiečiai užpuls Tarybų Sąjungą). Pamenu per vieną tokių visi labai kikenom, nes rodė nuogus žmones, apsivyniojusius celofanu ir gyvenančius kokiam tai rūsyje - jie buvo išgyvenę atominį karą, po to, kai visa likusi šalis jau buvo sunaikinta.

Gal todėl, kad atominis karas buvo tokia ranka apčiuopiama realybė ir tikra baimė, piešiniuose ant asfalto dauguma autorių pasisakydavo savo kūriniais už taiką. Vyraujantys vaizdai buvo baltas taikos balandis, žodis „taika“ įvairiomis kalbomis, bet dažniausiai, rusiškai, susikabinusios juoda ir balta rankos arba pilnos juodaodžio ir baltojo figūros, stovinčios ant žemės gaublio.

Juokingiausia tai, kad tais laikais gyvų juodaodžių niekas nebuvo matęs ir todėl jie buvo piešiami su palmių sijonukais, dideliais žiedais ausyse ir garbanotais plaukais,- kaip iš to filmuko, kur dainuodavo: „Čiunga čianga, mėlynas dangus“. Velniažin, kokią diskriminaciją juodžiai būtų pripaišę draugams tarybiniams kovotojams už lygias teises, jei būtų pamatę tą meną.

Na, dar būdavo pjautuvų ir kūjų, raudonarmiečių, tarybinių vėliavų, pionierių, na, o draugą Leniną piešt retai kas drįsdavo, nes nedaug kas laikė save tokiu geru dailininku, vertu piešti patį Iljičių.

O apie Leniną mes visi mokydavomės daug. Mokytoja į vasaros atostogas išlydėdavo mus su sąrašu siūlomų perskaityt knygų, iš jų bent tris turėdavome perskaityt apie Vladimirą Iljičių. Iljičius, kaip paaiškėdavo iš bet kurios knygos, buvo toks, kokiu tu niekad nebūsi,-jis mylėdavo gyvūnus, silpnesniuosius, darbą, o ypač skaityti, jis visada skaitydavo ir buvo išvystęs neįtikėtiną skaitymo greitį. Vienu žodžiu, Lenino vaikystės aprašymas nė kiek nemotyvuodavo, nes akivaizdžiai toks idealumas buvo nepasiekiamas paprastam tarybiniam moksleiviui, tad noras stengtis net nekildavo.

Vasaros knygas skaitydavau kaime, pas dėdę ir tetą kolūkiečius, kur buvo daug musių, tad karts nuo karto teta namus purkšdavo dichlofosu, o kasdieninė gynyba nuo musių būdavo lipnūs popierėliai, aplipę musių lavonėliais. Ir musės, ir kvapas buvo netoliese esančių kolūkio fermų pasekmė. Kolūkis supirkdavo ir dėdės laikomų karvių pieną, - kasdien apie septintą valandą keliu atbarškėdavo mediniai arkliu pakinkyti ratai pilni bidonų pieno, juos vadelėjantis Pranckūnas, kuris niekada nebūdavo visiškai blaivas, o kartais pasigėręs, paimdavo dėdės šalia kelio paliktą pilną bidoną ir palikdavo tuščią. Jis vežiodavo kaimo pletkus, paspausdavo mūsų, kokių septynmečių, ranką ir pasiūlydavo kriaušių.

„Taip, norim“, - linksėdavom, tada jis nykščiu skaudžiai perbraukdavo per sprandą ir juokdamasis klausdavo: „Na, ar skanu buvo?“ Paskui, jei tik norėdavom, įsisodinęs tarp barškančių bidonų jis veždavo mus saulei leidžiantis, į kaimo galą, per dar kokius penkis vienkiemius, ir atgal, kartas nuo karto pašūkčiodamas „Naaaa! Trrrrrr!”, kol surinkdavo visų kolūkiečių pieną.

Kolūkis dar būdavo ir cukrinių runkelių vagos. Tiesios, ilgos, horizontą siekiančios vagos. Kurias reikėdavo nuravėti. Kiekvienas kolūkietis gaudavo „normą“, kurią taip ir vadindavo: „Man dar reikia normą nusiravėti“. Mes, nors miesčionys, irgi padėdavom dėdei ravėti tą nelemtą normą. Atsistoji šaltą rasotą rytą su kapstuku vagos gale, pažvelgi į horizontą, kuriame vagos galo nematyti, atsikvepi ir pradedi.

„A, va - burokėlis - palieku, o - žolytė - iškirsiu bjaurybę“, po kokio pusvalandžio nusispjaut, burokėlis čia suknistas ar pienė, kerti kapstuku maždaug kas žingsnį ir vis žiūri, ar vagos galas matyt, o jo kaip nėr taip nėr. Taip ir praeidavo su ta norma ir tuo prakektu kolūkiu visa diena. O paskui dar tuos, rupūžes, burokus ir išraut reikdavo, o sunkūs užaugdavo - kaip teliukai - abiem rankom reikdavo tempti. Na, bet bent jau penkmetiniai planai būdavo viršijami.Už tą tarybinę tėvynę.

Po visų kaimų dar likdavo laiko ir nuvažiuot prie jūros. Mano tėvelis (nors nebuvo komunistų partijos narys, bet daug kartų apdovanotas medaliais ir pagyrimais kaip darbo didvyris, pirmūnas ir spartuolis) gaudavo kelialapius į Nidą. Kelialapis buvo į Purvynės gatvę, kambarėliui keturiems žmonėms. Vanduo smirdėdavo dumblu, virtuvė ir tualetas buvo bendri bent dvidešimčiai žmonių.

Po Nidą vaikštinėdavo šernų šeimyna, o mes valgydavom blyninėje, kas buvo pats savaime neeilinis įvykis. Praleisdavom paplūdymy visas dešimt dienų, jei leisdavo oras. Iš nuobodulio po visų maudynių, mėgdavom paieškot gintarų - eini palei jūrą nosį nuleidęs ir žiūri - gal pamatysi kokį geltoną blizgantį kristaliuką.

Kartą su mama ir sese, palikusios tėtį saugot daiktų taip įsijautėm, kad nuėjom net į pasienio zoną, kur kaip ir nebuvo galima civiliams eiti, net ir ženklas, berods, buvo. Praėjom du nuogus vyrus, išlindusius iš palapinės, į kuriuos mama liepė nežiūrėt, bet žiūrėjau, nes įdomu buvo pirmą kart nuogą vyrą pamatyt, tada sutikom keletą studentų, einančių iš kažin kur.

Radau gintarą su lig degtukų dėžute didumo - ne diena, o stebuklas. Staiga išgirdom milicininkus nuo kopos rėkiančius, liepiančius lipt į viršų. Šiaip ne taip užsikabarojom - man kokie šešeri, sesei - aštuoneri, o tie rėkia, ką mes pasienio zonoj veikiam: „Lipkit į mašiną, davai!”

Įlipom į tą „kaliošu“ vadintą žalią mašiną, važiuojam, neaišku kur, tie užmatę į kelią išėjusius tuos pačius studentus, juos sugrūda mašinon, sėdim jau keliais sluoksniais ir mus pagaliau išlaipina milicijos stoty, Nidos centre. Nusivaro mus visus ir pradeda klausinėt, ką veikėm, ką planavom, aiškina, kad reiks skųst bulves ir t.t. Aš tik laikau savo gintarą, kad neatimtų ir visai nebijau, nes buvau to amžiaus, kai mama dar viską gali.

Po kokio pusvalandžio mus paleidžia, o studentus pasilieka. Pamenu, labai gėda buvo per visą miestelį su maudymuku eit, bet džiaugiaus, kad gintaro milicininkai neatėmė. Mama prigrasino tėtei nepasakoti, kas atsitiko, matyt, blogai jautėsi, kad mus į pasienio zoną įvedė. Bet, aišku, viską išpliurpiau ilgai netrukus. Tėtis sakė, kad tuo metu ar tai koks laivas netoli turėjo plaukt, ar kažkas panašaus - tarybiniai organai išsigąsdavo, kad tarybiniai laimingi piliečiai nebėgtų iš rojaus ir neišplauktų į Švediją, tai sugriežtindavo pasienio priežiūrą - ant tokio sugriežtinimo mes ir pataikėm, ir, matyt, buvom panašios į geras plaukikes ar irkluotojas.

Tai tokius tarybinius laikus ir pamenu, su draugu kaimynu, kur Mėsoj dirbo, kepančiu karbonadus kasdien, su draugu dėde, sakvojaže atvežančiu sūrio, nes jis sūrinėje dirbo, su parduotuvėm, pietaujančion nuo pirmos iki dviejų ir pirmadieniais uždarytom inventorizacijai. Atsimenu, valandų valandas eilėse prie kartūno, krempleno, statino ir flanelės - kadangi buvau vaikas, mano nosis būdavo tarp užpakalių, ir dar pardavėja su medine liniuote, matuodama rulonus medžiagos, juos besvaidydama, vis užvažiuodavo man per veidą, nes iš nugaros žmonės mane taip prispausdavo prie prekystalio, kad nei atsitrauksi, nei atsiloši. Eilėje nuolat kas nors rėkdavo: „Kur užlendi! Ne - tu užlindai! Aš mačiau, ji visą laiką stovėjo“.

Nieko stebėtino, kad daug metų praėjo, kol karščiuodama nustojau sapnuot košmarą, kaip žmonės pešasi ir rėkia nepasidalindami baltų paklodžių.

Na, o kai kas nors vis dar pasako, kad „prie ruso buvo geriau“, manau, jie arba dar neatsibudo iš savo košmaro, arba jie turi košmarišką humoro jausmą, arba yra apdovanoti itin prasta atmintimi, nes „prie ruso“ buvo nyku.

***

Šis tekstas dalyvauja rašinių konkurse „Ką blogiausio / geriausio atsimenate iš Tarybų Lietuvos?“ 5 įdomiausių istorijų autorius paskelbsime vasario 24 dieną ir padovanosime po naująją Andriaus Užkalnio knygą „Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį“ su autoriaus autografu.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.