1944 metų vasara pasitaikė karšta. Ne tik meteorologine prasme. Liepos mėnesį dažnai užklupdavo audros su griaustiniu ir žaibais. Deja, griaudėjo ne vien gamta. Orą drebino patrankų sviedinių ir minosvaidžių minų sprogimai bei lėktuvų šaižus kauksmas danguje. Dabar neatsimenu kieno tie lėktuvai buvo – rusų ar vokiečių. Jų kulkosvaidžiai kaleno be perstojo. Į ką jie šaudė, nežinia, tačiau man atrodė, jog jie taiko į mane.
Šis rašinys dalyvauja konkurse „konkursas-neleisk-uzmirsti-misko-broliu-istorijos.htm#.U7uWMPmSzs4"="">konkursas-neleisk-uzmirsti-misko-broliu-istorijos.htm#.U7uWMPmSzs4"" target="_blank">Neleisk užmiršti Miško brolių istorijos“. Siųskite savo rašinius el.paštu bendraukime@lrytas.lt iki liepos 21 d. ir laimėkite kvietimus į filmą „Nematomas frontas“ bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro surinktą informaciją apie jums svarbų partizanų judėjimo dalyvį.
Karvės ramiai skabė žolę, o aš dešimtmetis vaikis Antanavo miške meldžiau Dievą, kad manęs nenušautų. Frontas netrukus nugriaudėjo į vakarus. Stojo tokia spengianti, neįprasta tyla. Lankose jau nebesigirdėjo šienpjovių dainų, kurios net per vokiečių okupaciją skambėdavo. Po kaimus ėmė siausti enkavedistai. Jie gaudė vyrus ir siuntė juos į fronto mėsmalę. Vyrai slėpėsi kas kur galėjo. Vieni rūsiuose, kiti bėgo į miškus. Vietoj šienpjovių dainų tyliais vakarais dabar iš miško atsklisdavo automato serijų garsai.
Netrukus tame miške, kur mes ganėme karves, atsirado bunkeris. Prie jo nuolatos stovėjo uniformuotas žmogus su šautuvu. Mes bijojome prie jo artintis, tačiau partizanus miške retkarčiais sutikdavome. Jie mūsų klausdavo kas dedasi apylinkėse, ar kaimuose nėra enkavedistų ir stribų. Vieną dieną mačiau, kaip rusai ėjo per pamiškės pievą atkišę į priekį kovai paruoštus ginklus, išsiskleidę vora per keletą metrų vienas nuo kito. Netrukus jie sulindo į mišką ir patraukė į tą pusę, kur buvo bunkeris. Tačiau šūvių tąsyk nesigirdėjo.
Matyt, partizanai buvo spėję laiku pasitraukti. Tik kitą dieną jie grįžo ir mūsų klausė ar nepaėmėme jų aprangos – šinelių, kuriuos per skubėjimą jie buvo palikę. Kam mums tie šineliai? Juos, matyt, pasiėmė enkavedistai. Partizanų aprangą jie visuomet pasiimdavo, nes ją naudojo provokacijoms. Jie suburdavo netikrų partizanų būrius, kurie veikdavo partizanų vardu, kad šiuos sukompromituotų kaimo žmonių akyse. Be to, apsirengę partizanų uniformomis, sužinoję iš išdavikų slaptažodžius, jie įsiterpdavo į partizanų gretas ir šiuos sunaikindavo.
Partizaninio karo pradžioje dideli miško brolių būriai susikaudavo su rusų reguliąja kariuomene. Mūsų apylinkėse vyko tik nedideli susidūrimai. Žinios apie didelius mūšius mus pasiekdavo per žmones.
1945 metais kovo 11-12 dieną Labanoro girioje prie Kiauneliškio įvyko didelis partizanų mūšis su enkavedistais. Gerai įrengtuose bunkeriuose įsitvirtinusių partizanų rusai niekaip negalėjo įveikti. Tik pasitelkę minosvaidžius ir sugriovę bunkerius, didelių aukų dėka jie antros dienos pavakary laimėjo. Žuvo apie 80 miško brolių ir 300 enkavedistų.
Partizanus užkasė netoli Švenčionių Cirkliškyje, o enkavedistus slaptai palaidojo karių kapuose. Savo nuostolius jie kruopščiai slėpė. Visose jų pateikiamose „statistikose“ enkavedistų nuostoliai būdavo sumažinti apie 10 kartų. Kitas mūšis įvyko dar anksčiau – 1944 metų gruodžio 27 dieną Antazavės šile prie Zarasų. Partizanams vadovavo Mykolas Kazanas, vietinis rusas. Jo tėvas Afanasijus Kazanas – Lietuvos kariuomenės savanoris kapitonas. Jis mirė tremtyje Vorkutoje.
Šie faktai liudija, kad miško brolių tarpe buvo ne vien lietuviai. M.Kazano būrį Antazavės šile puolė didelės enkavedistų pajėgos.
Mūšis vyko visą dieną. Sėkmingai atrėmę visas baudėjų atakas, vakarėjant sumažėjus šaudmenims ir nuo įtampos pavargus kovotojams, sumaniai suklaidinę rusus, partizanai nepastebėti išėjo iš apsupties.
M.Kazano pavaduotojas Bocmanas prisiminė: „Jau visiškai sutemus stebėjome karnavalą; pagalbon atvykęs kariuomenės būrys be žvalgybos stojo į kovą su saviškiais. Tik po kruvinų tarpusavio skerdynių jie „paėmė“ jau seniai mūsų apleistą bunkerį, prarasdami dešimtis nukautų ir sužeistų“.
Vieną rudens vakarą, kuomet saulė buvo ką tik panirusi į Kretono ežerą, nudažydama jo paviršių purpurinėmis spalvomis, pas mus apsilankė netikėti svečiai. Visi jau buvome troboje, ruošėmės vakarieniauti, kai lauke sulojo šuo. Tėvelis išėjo apsižvalgyti ir sutiko būrį ginkluotų vyrų. Netrukus visi jie sugužėjo į vidų. Prieangio sienoje išlupo vieną lentą ir ten pasiliko sargybinis su automatu. Jis stebėjo aplinką.
Dabar tiksliai neatsimenu, kiek jų buvo: gal 10, o gal ir daugiau. Žodžiu, kambaryje mums, vaikams, vietos nebeliko. Teko kraustytis ant duonkepio pečiaus. Vienas kitą jie vadino žvėrių vardais: Vilkas, Kiškis, Lokys...
Tik vieno stambaus vyro slapyvardis buvo Tarzanas. Aš nežinau ar šis žmogus buvo Stasys Guiga – paskutinis Lietuvos partizanas, miręs 1986 metais Činčikų vienkiemyje netoli nuo Švenčionėlių, ar kitas asmuo, turintis tokį patį slapyvardį.
Kol mama virė avieną, miško broliai tvarkėsi. Lokys paprašė tėvo staliaus įrankių ir beržo pliauskos, nes nutarė pailginti šautuvo buožę.
Kiti tvarkė uniformas ar valė ginklus. Visi jie vilkėjo vienodomis lietuviškomis uniformomis. Ant kairiojo peties buvo prisiūta skydo formos emblema kurioje trispalvės vėliavos fone pavaizduotas dvigubas (jogailaičių) kryžius.
Pavakarieniavę vyrai ėmė dainuoti ilgėsingas partizaniškas dainas, kuriose jautėsi begalinis ryžtas kovoti iki pergalės ir tuo pat metu kažkoks liūdesys dėl nežinomybės, kuri jų laukia.
Matyt, širdyje jie jautė tragišką tos kovos baigtį, nes jėgos per daug nelygios. Atminty teišliko tik vienas jų dainų posmelis: „Jūs neverkit, berželiai prie kelio, negraudinkit motulės senos...“. Kada miško broliai paliko mūsų namus, nežinau, nes jų dainos mus ant pečiaus greit užliūliavo.
Aš tiksliai neprisimenu, kitą naktį ar kiek vėliau, mūsų šuo Tigras beveik be perstojo piktai lojo. Ryte tėvelis apžiūrėjo sodybą. Apie 80 metrų nuo namo ant kalniuko buvo į šlaitą įmūrytas rūsys, o ant jo viršaus įrengta erdvi pastogė. Ten mes laikydavome obuolius.
Užėjęs į tą pastogę, tėvelis suprato, jog čia būta žmonių: šiaudai stipriai sugulėti, lauke mėtėsi cigarečių nuorūkos. Matomai kažkas pastebėjo pas mus einančius partizanus ir pranešė enkavedistams. Šie įsirengė pasalą ir jų laukė.
Miško broliai žinojo, kad dar yra likusi viena Levono avis, todėl galėjo apsilankyti dar kartą. Kita vertus, jie niekuomet neina į tą sodybą, kur loja šunes. Pagal šunų lojimo tembrą galima buvo nustatyti kas eina: draugai ar priešai.
Vėliau enkavedistai ir srtribai tai suprato ir šunis kaimuose iššaudė. Mes manome, kad Tigras išgelbėjo mūsų šeimą nuo nelaimės. Pasaloje esantys rusai paprastai sunaikindavo ne tik partizanus, bet ir tuos žmones, pas kuriuos anie apsilankydavo. Po šio įvykio mūsų šeima skubiai persikėlė į Vilnių.
Gal po poros metų Vilniuje pas mus pasiprašė pernakvoti nepažįstamas žmogus. Kiek pliktelėjęs apie 40 metų vyras, apsirengęs odiniu puspalčiu. Mama išvirė arbatos ir paruošė jam užkąsti iš mūsų tuometinio skurdaus raciono.
Po to nepažįstamasis už širmos, kuri skyrė kambarį pusiau, ilgai vartė kažkokius popierius, kuriuos jis atsinešė portfelyje. Anksti ryte šis žmogus atsikėlė ir pro langą stebėjo gatvę. Po kurio laiko čia sustojo amerikoniškas Viliukas. Už jo vairo sėdėjo kareivis, vilkintis rusiška uniforma.
Nepažįstamasis įsėdo ir automobilis nurūko gatve. Tos pačios dienos pavakary pas mus apsilankė du vyrai ir ėmė klausinėti, kas pas mus nakvojo. Tėvai pasakė, jog to žmogaus nepažįstą, o nepriimti nakvynei žmogaus pas mus nepriimta. Galima įtarti, jog tas paslaptingas žmogus buvo susijęs su miško broliais.
Mūsų butą jis, matyt, ne atsitiktinai pasirinko. Tikriausiai, kažkas jam rekomendavo. Tuo tarpu kaimynų tarpe, matomai, buvo slaptų saugumo informatorių, kurie saugumui pranešė apie tą žmogų.
Miško brolių karą su okupantais galima vadinti ne partizaniniu, o tikru karu, nes šie žmonės dėvėjo uniformas ir skiriamuosius ženklus. Jie vadovavosi kariniais statutais, turėjo karo lauko teismą. Tai – Europoje ir pasaulyje neturintis analogų karas. Sunkiausiomis sąlygomis (milžiniška priešo persvara, prastas aprūpinimas, nepalankios gamtinės sąlygos) truko ištisą dešimtmetį.
Apmaudu, kad iki šiol tęsiasi miško brolių diskreditacijos procesas, kurį okupantai inicijavo penktame dešimtmetyje tam, kad sumenkintų partizanų nuopelnus ir suteršti jų atmintį. Šis nepaskelbtas karas jiems daug kainavo, todėl buvo sukurtos galingos struktūros, kurios įvairiais būdais kurpė dezinformaciją. Labai gaila, tačiau ši dezinformacija plinta iki šiol.
Visi enkavedistų, smogikų, stribų ir paprastų banditų, kurie dažniausiai dėvėdavo miško brolių uniformas, juodi darbai nepelnytai priskiriami laisvės kovotojams. Jeigu miško broliai būtų skriaudę žmones argi jie būtų išsilaikę net dešimtmetį?
Matyt, teisus buvo visos Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis (Vytautas): „Mes tai žūsime, tačiau dar sunkesnis likimas laukia tų, kurie pasiliks ir turės mus apginti nuo šmeižto ir juodinimo“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
