Taigi ir aš dabar tikriausiai turėčiau papasakoti apie tai, kiek daug uždirbu ir kokios firmos trusikučius nešioju. Visiems juk taip patinka skalbti svetimus apatinius ir džiaustyti svetimas nuodėmes. Savuosius išsiskalbiu pati. Ir gal labiau vertėtų klausti, kas išskalbs mūsų lietuviškos tautos kelnaites, į kurias mes visi taip išdidžiai prikrauname? Na, bet tebūnie šįkart tas klausimas retorinis. O aš noriu papasakoti, kokia yra daniška kasdienybė, kai išaugi iš H. Ch. Anderseno pasakų klausytojų amžiaus, kai „Lego“ nebėra svajonių kaladėlė ir ją perki tik sūnėnams ar dukterėčioms lauktuvių, važiuojant į Tėvynę. Saulė Danijoje – prabangos dalykas. Visko pertekęs kraštas: šiaurietiškas etiketas, skandinaviškos socialinės gėrybės. Parduotuvėse gali rasti tiek lietuviškos dešros, tiek arabiškų saldumynų. Trumpai tariant – visko čia užtenka. Beveik kaip dainoje iš senosios animacijos filmuko apie kateriuką: „Ir kokosai, ir bananai“, tik saulės truputį trūksta tam, kad galėtum visiškai nerūpestingai bimbinėti ir dainuoti čiunga čianga.
Nušvitus saulei danai pasidaro panašūs į driežus ir skuba ieškoti saulės nušviesto žemės lopinėlio. Kartą ir aš išsiilgusi tikrosios mūsų saulės nusprendžiau ilgesį kompensuoti mechaninės saulės spinduliais ir nueiti į soliariumą. Galbūt nuskambėjo tuštutiškai, bet turiu pastebėti, kad tokia vieta kartais taip pat gali tapti išskirtine socialinio pažinimo mokykla.
Kadangi daugelyje viešojo aptarnavimo vietų, taip pat ir soliariume, Danijoje karaliauja kompiuterizuotos sistemos, vietoj įtartinai nuskrudusios administratorės klientus pasitinka pinigų automatas. Prieš mane koridoriuje trypčiojo mergina ir kažkodėl nervingai baksnojo pinigų automato ekranėlį. Mergina buvo etninių Danijos mažumų atstovė, apsigobusi galvą čadra. Mano galvoje čadra ir soliariumas – truputį prasilenkiančios sąvokos, todėl galvoje toptelėjo: „O, ir skarutės TAI daro.“
Toliau mintyse mėginau logiškai pagrįsti tokį apsilankymą. Skarutės net į baseinus eina įsivyniojusios į keletą sluoksnių skudurų, o pliaže nuogą šlaunį parodyti būtų mirtina nuodėmė! Bet gal po apdangalais slepiasi olialia pupytės siela? Tuomet soliariumas pasidaro tiesiog gyvybiškai svarbus.
Tik staiga mano pamąstymus išbaidė į koridoriuką įsiveržęs vyriškis. Skarutė nustojo trypčioti ir nuskubėjo soliariumo kabinos link, o vyriškis pamaigė ekranėlį padidindamas tų prabangių ir saulėtų minučių skaičių iki pusvalandžio. Po to gašliai pamerkęs man akį, jis nusekė skarutei iš paskos į kabiną. Susimąsčiau dar labiau. Esu girdėjusi, kad Artimųjų Rytų kultūrose merginoms nepadoru vaikščioti be vyro ar brolio palydos. Tai, matyt, ir į soliariumo kabiną vienai eiti nepadoru. Nors šįkart derėtų pripažinti, kad skarutiškas padorumas, ko gero, liko namuose.
Na, bet pavadinkime tai tiesiog nedideliu kultūros evoliucijos epizodu. Tie kultūros standartai pamažu įauga į kraują, ir štai manęs jau nebestebina pingvinišką atsparumą išsiugdę ir per speigus su dviračiais minantys gyventojai. Nebestebina ir tai, kad save vadindami dideliais nacionalistais danai tikriausiai negalėtų įvardyti savo nacionalinio patiekalo ir „McDonald‘s“ myli labiau už savo mamas, nes pastaroji valgykla šeria greitai ir skaniai. Sakau skaniai, nes sunku būtų pasakyti, ar tas maistas yra sūrus, ar kartus, ar dar kitoks – tiesiog pritaikytas standartiniam išalkusiam skrandžiui užkimšti.
Žinau, kad alus, geriamas banko laukiamajame, nebus priimtas kaip įžūlus ir nekultūringas dalykas, o numesti šiukšlę gatvėje ant grindinio yra gerai, nes pagal danišką suvokimo modelį valytoja kitaip neturės darbo. Kitaip tariant, daugelyje gyvenimo sričių paikumas tampa norma, o rafinuotumas pamažu lieka tik teorine sąvoka žodyne. Tiesa, daugelis žmonių tai vadina aukštesnės pakopos liberalumu ir demokratija.
Čia norėčiau pastebėti, kad liberalioji demokratija vadinama tobuliausia iki šių laikų sugalvota valdymo forma. Ir nors tam tikromis akimirkomis išryškėja tokios santvarkos ydos bei klasta, dvejoju, ar norėčiau gyventi, pavyzdžiui, kokioje nors Baltarusijoje. Šalyje, kur marmurinius šaligatvius moterytės plauna su skudurėliais, kur nėra bomžų, o švenčių proga batiuška liepia iššaudyti debesis, kad tik jie neužstotų saulės... O kainos, pagal gaunamus atlyginimus, prasilenkia su protu, korupcija šalies įstatymuose galėtų būti įvardyta kaip galiojanti politinė santvarka.
Regis, senoliai buvo teisūs sakydami, kad gerai ten, kur mūsų nėra. Ir kyla klausimas, kam tuomet po tą pasaulį blaškytis? Sakyti, kad išvažiavau iš Lietuvos, nes ji buvo per maža mano dideliam ego, tikriausiai būtų per daug įžūlu.
Apskritai, rašydama apie Lietuvą ir lietuviško gyvenimo plonybes jaučiuosi lyg stodama prieš teismą. Juk tauta – pats griežčiausias teisėjas, galintis akmenimis užmėtyti jausmus ir mirties bausmei nuteisti tikėjimą. Taigi pasakysiu taip: yra žmonių, kuriems užtenka save parodyti važiuojant apsipirkti į akropolius, o kai nori akis paganyti, važiuoja vasarą į palangas ir spokso į trumpučius sijonus, iš po kurių šviečia rozetė.
Taip pat yra žmonių, kurių jaunatviško entuziazmo šalies sienomis įrėminti nevalia. Jie nori patikrinti, ar Amerikoj pinigai tikrai ant medžių auga, ir pasižiūrėti, ar pusiaujo šalyse vidudienį tikrai dingsta šešėlis. Kaip dabar madinga sakyti, jie paprasčiausiai nori paganyti vidinį gyvulį po platesnes pievas.
Dar kiti žmonės, tokie kaip, tarkim, Motina Teresė, vedami pašaukimo tiesiog tampa pasaulio piliečiais. Ir tai, manau, vienas iš svarbiausių argumentų, kodėl ne taip jau ir svarbu, kur statomės pilis. Ar tai būtų Londonas, ar Berlynas. Nesvarbu, kokios šalies numeriai bus uždėti ant naujos mašinos, juk galų gale seniai žinoma, kad grabo lenta visus sulygina. O šiandien viskas dar paprasčiau. Dabar reikėtų sakyti, kad internetas visus sulygina ir, kaip teigia šių dienų folkloras, – jei anapus būtų internetas, tai daugelis iš mūsų nė nepastebėtų, kad numirė.
Taigi svarbiau, ne KAIP laikaisi, kad ten, kur gyveni, būtų, UŽ KO laikytis: mamai už sijono žengiant pirmuosius žingsnius, mylimajam už parankės einant prie altoriaus ar draugui už peties, kai trūksta kur atsiremti. Laikytis svarbu kartais ir dietos. Nebūtinai tam, kad numestum gramelį, bet šiaip profilaktiškam valios ugdymui.
Svarbu laikytis žodžio ir pagarbos, o ne engti aplinkui esančius ir po dar vienos pražangos gyvenime tikėtis, kad dešimt „Tėve mūsų“ taps atleidimo garantu, o ant galvos užrišta čadra paslėps sielos ydas.
Jei nesilaikysime elementarių žmogiškumo principų, pamažu nebeliks, kam mūsų ateityje paklausti: „O kaip laikaisi Tu?“
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Kaip gyveni, pasaulio lietuvi“ dalis, kuria siekiame atidžiau pažvelgti į emigraciją ir suprasti, kuo gyvena išeivijos lietuviai. Kviečiame pasidalyti savo išvykimo ir gyvenimo užsienyje istorija bei nuomone apie tai, kas rūpi visiems – emigracija. Jūsų istorijų laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt, jas galite įkelti ir čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
