Pagalbos linijos savanoriai: ką jaučia likę kitame laido gale?

Kaip jaučiasi tie žmonės, kurių nemato, tik girdi emocinės pagalbos ieškantys žmonės? Kaip jie ruošiasi tokiems pokalbiams? Ką duodami – gauna patys? „Bendraukime“ publikuoja „Jaunimo linijos“ savanorių mintis.

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Sep 26, 2013, 5:19 PM, atnaujinta Feb 21, 2018, 6:31 PM

Aurimo istorija: atėjo duoti, bet gavo pats

„Ateiti į „Jaunimo liniją“ nusprendžiau, kadangi buvau girdėjęs pasakojimų apie žmones, kurie nusižudė, apie tai, kaip sunku gyventi. Nutariau nekeikti tamsos, o uždegti žvakę. Apsispręsti padėjo ir kiti žmonės, kurie pritarė mano sprendimui pradėti savanoriauti. Ypač paskatino buvusi JL savanorė, kuri sakė, kad į JL ėjo duoti, o iš tiesų pati gavo labai daug“

Justo istorija: kai visų akys smalsios

„Su „Jaunimo linijos“ vardu tekdavo susidurti nuolatos, tačiau apie savanoriavimo galimybę išgirdau visai neseniai iš vienos draugės (niekad anksčiau nebuvau susimąstęs, kas ten tokie prie ragelio sėdi). Nemažai iš jos išgirdau, pamenu, kaip įdomu pasirodė važiuoti kažkur naktį ir praleisti ją bendraujant su visai nepažįstamais žmonėmis. Sykį susimąsčiau, kad iš gyvenimo daug imu, ir norisi ką nors atiduoti atgal, kažkaip padėti žmonėms sunkiais laikotarpiais jų gyvenime. Taip ir nusprendžiau pamėginti tapti „Jaunimo linijos“ savanoriu.

Pirmojo, informacinio susitikimo metu lyg ir nieko ypatingo neįvyko, buvo gana oficialiai pristatyta „Jaunimo linija“. Viskas pasikeitė per pirmąjį seminarą. Supratau, kaip esu įpratęs aplink matyti žmones aršiai siekiančius sau gerovės net ir kitų žmonių sąskaita ir kad įtariai žiūriu į nepažįstamus.

Čia buvo kitaip – visų akys smalsios, visi nuoširdūs ir paprasti, nusiteikę bendrauti. Supratau, kad pataikiau į labai šaunių žmonių kolektyvą. Kursai nuo pat pradžių metė iššūkį išankstiniams nusistatymams apie žmonių bendravimą, paaiškėjo, jog emocinės paramos suteikimas ne toks jau ir paprastas dalykas, kad yra daug ko mokytis.

Pirmos emocinės paramos suteikimo „simuliacijos“ praėjo gana nerangiai. Vis dėlto, po šiek tiek nusivylimo savimi, atėjo ryžtas dar labiau stengtis tapti „Jaunimo linijos“ savanoriu.“

Akvilės istorija: išpildė seną svajonę

„Mano kelias į „Jaunimo liniją“ prasidėjo tik ką atvažiavus studijuoti į Vilnių, nors gal ir dar seniau – jau devintoje klasėje nuliūdusias klasiokes ragindavau paskambinti į „Jaunimo liniją“. Iš kur apie ją sužinojau – nebepamenu, bet jau 12-oje klasėje pati svajojau, kaip eisiu savanoriauti ir padėsiu kitiems.

Taigi pirmame kurse vos tik sužinojusi, kada vyksta informacinė diena, skubėjau į ją... Deja, nepasiryžau. Pabūgau laiko stokos, na ir paskaitas universitete praleisti būtų reikėję, o galbūt tiesiog supratau, kad dar ne laikas imtis tokios atsakingos veiklos. Taigi visus likusius metus gyvenau mintimi, kad jau antrame kurse, kai turėsiu šiek tiek žinių (studijuoju psichologiją), būtinai eisiu. Ir aš atėjau“

Akvilės istorija: „Jaunimo linija – tarsi „Jausmų mokykla“

„4 mėnesiai kursuose. Ką per tiek laiko išmokau „Jaunimo linijoje“? Ar pokalbis gali padėti?

Išgirdau iš vienos savanorės frazę: „Jaunimo linija“ – tai tarsi „Jausmų mokykla“. Supratau, kad šioje mokykloje per kelis pastaruosius mėnesius išmokau daugiau nei per 12 metų vidurinėj. Gavau svarbiausią žinią – pokalbis išties padeda. Ir kaip svarbu mums, žmonėms, išsakyti, kas tūno ten, giliai viduje. Dar svarbiau – paklausti. Kaip Tu jautiesi? „Jaunimo linija“ išmokė ne tik klausti, bet ir suprasti, kaip svarbu tą daryti, o ne tylėti užmerkus akis ir apsimesti, kad viskas gerai, nors iš tikro skauda.“

Andriaus istorija: sunkiausia ne kalbėtis, o klausytis

„Jausdavau nerimą ir nusivylimą savimi, jeigu klausydamas, kaip draugas pasakoja apie savo bėdas, čia ir dabar nesugalvodavau, ką jam patarti, kaip jam bent truputį padėti. Mokantis būti savanoriu, atsiliepti į skambutį, mintis užvaldydavo mintis „padėk šiam žmogui kaip nors, palengvink jo kančią nuveikdamas ką nors „realaus“, pasakyk, kad pasaulis ne toks juodas, kaip tau dabar atrodo“.

Įtariau, kad būtent tai mes kasdienybėje ir vadiname nesiklausymu bei negirdėjimu. Supratau, kad sunkiausia apie liūdnus dalykus ne kalbėtis, o tiesiog jų klausytis. Supratau, kad stipriai kenčiančiam mano patirtis, kaip aš su tuo susitvarkyčiau, nerūpi. Nebeliko abejonių apie tai, ką aš čia darau tik tuomet, kai pats atsisėdau į skambinančiojo kėdę: man nebuvo tiek svarbu, ką savanoris sako man, norėjau, kad jis manęs neatstumtų, kad išgirstų, kad man dabar velniškai sunku ir kad pabūtų su manim.

Supratau ir tai, kad prašau labai daug. Juk tas mano skausmas tikrai slegia. Ir jei jis tikrai mane išgirs ir aš pajusiu, kad nebesu vienas, tai reikš, jog dalį mano kančios savanoris jau paėmė sau. Nuo šiol labiausiai tenoriu išmokti šios drąsos. Drąsos mintimis atsistoti šalia ir paduoti ranką.“

Aurelijos istorija: supranti, kad ir savęs nepažįsti

„Kaip aš jaučiuosi? Gerai? Bet juk gerai – tai ne jausmas. Kaip jautiesi Tu? Blogai? Nesijaudink, bus geriau. Tačiau ar tikrai?

Kursams artėjant į pabaigą, kurie truko beveik keturis mėnesius, suprantu, kad buvo ką mokytis. Ir dar toli gražu ne pabaiga. O galima pagalvoti: juk tai – viso labo bendravimas su žmonėmis, kalbi ir tiek. Kursų eigoje ateina supratimas, kad nei savęs taip gerai nepažįsti, nei kitiems bendraudamas ir patarinėdamas tiek nepadedi, kiek įsivaizduoji. Po šios įžvalgos ateina nerimas – ar aš galiu ką nors pakeisti? Nes pažinti save ir padėti kitiems juk visai norisi, tai – keli gyvenimo džiaugsmai. Tada sužinai, kad gali. Mokaisi, kokių dar jausmų yra be „gerai“, perimi vertybes, lavini toleranciją ir atjautą, matydamas įvairiausias gyvenimiškas situacijas. Svarbiausia, mokaisi klausytis ir suprasti, ko skubančioje kasdienybėje labai trūksta, ypač tada, kai skauda.“ Mingailės istorija: keitiesi pats

„Kaip sekasi ruoštis teikti emocinę paramą? Kas keičiasi Tavo žiniose, gebėjimuose, požiūriuose?

Pamažu ateina lengvumas... Kai pavyksta išlipti iš savęs, visų savo nuostatų, patirčių ir pagaliau išgirsti kitą žmogų, stengtis jį suprasti, pabūti šalia. Būti tiek, kiek tam žmogui tuo metu reikia. Nei daugiau, nei mažiau. Tai man labai susiję su atvirumu ir paprastumu, kada priimam vieni kitus tokius, kokie esame. Visus jausmus ir išgyvenimus, kad ir kokie jie bebūtų. Kiekvieną kartą po užsiėmimo atrodo, kad savyje išsinešu daugiau žmogiškumo, nuoširdumo, atjautos. Iš tikrųjų, ugdau savo jautrumą. Auga ir mano žinios, skleidžiasi gebėjimai, plečiasi požiūris. Keičiuosi aš pati. Iš esmės. Esu labai dėkinga ir laiminga, kad čia esu.

Evelinos istorija: pirmieji skambučiai – baimės ir džiaugsmai

„Man pirmieji budėjimai susiję su dideliu emocijų kiekiu: prieš budėjimą – baimė, ar pavyks panaudoti parengiamuosiuose kursuose įgytas žinias, ar susitvarkysiu su situacija, o po budėjimo – laimės ir džiaugsmo antplūdis. Atrodo tiesiog stebuklingai, kai tavo pastangos ir įgūdžiai bei žinios veikia ir pajauti, kad gali padėti kitam ragelio gale esančiam žmogui.“

Aurimo istorija: kiek daug gali pokalbis

„Prieš pirmuosius budėjimus jaudinausi ir nenorėjau turėti sunkių pokalbių. Bijojau, kad kas nors paskambins ir nežinosiu, ką sakyti. Žinoma, norėjau ir tokių pokalbių, kur galėčiau save išbandyti ir žmonėms padėti. Laimei, tokių pokalbių buvo. Labai džiaugiuosi, kad sugebėjau užmegzti gerus pokalbius, sulaukiau padėkų. Džiugu girdėti kaip skambinančiajam palengvėja pokalbio metu. Kiek daug gali pokalbis...“

Akvilės istorija: gera jaustis viso to dalimi

„Ilgą laiką nežinojau, ar man leis budėti. Su įtampa laukiau atsakymo iš mokytojų, bet sužinojusi, kad leido, be galo apsidžiaugiau, bet kartu buvo ir neramu. Pats pirmasis budėjimas – istorinis įvykis, svarbus ir „parengiamukui“, ir savanoriui, kurio priežiūroje jis pirmą kartą teikia emocinę pagalbą telefonu. Tai tarsi naujo nario atvedimas į „Jaunimo linijos“ gyvenimą, bendruomenę, kurią vienija bendras tikslas – pagalba, tiems, kuriems dabar sunku. Ir taip gera jaustis to dalimi, ar rašai laiškus, ar atsiliepi telefonu...“

***

Lrytas.lt remia „Jaunimo linijos“ iniciatyvą Tyla žudo ir kviečia sumažinti tylą: paaukoti, savanoriauti „Jaunimo linijoje“ ar sužinoti daugiau apie pagalbą sau ir artimiesiems svetainėje sumazinktyla.lt.

Lrytas.lt kviečia pasidalyti savo asmeninių išgyvenimų istorija, nuomone ir patarimais sunkumų turintiems žmonėms.

* Jeigu jus slegia niūrios mintys ir nedrįstate apie tai pasikalbėti, parašykite mums. Kartais apie savo jausmus ir širdį slegiančius nutikimus lengviau parašyti, nei papasakoti. Užrašius savo mintis, jos dažnai pasidaro aiškesnės. Rašymas padeda išlieti susikaupusius jausmus ir pamatyti situaciją naujai.

* O gal tamsiausia – jau jūsų praeityje? Pasidalykite, kas jums padėjo pamatyti šviesą tamsaus tunelio gale, suteikė vilties ir jėgų gyventi.

* Psichologai išskiria ir kitą jautrią grupę – nusižudžiusių žmonių artimuosius, kamuojamus skausmo ir nežinios. Galbūt jūs – vienas jų? Pasidalykite, kaip išgyvenote tokią artimo žmogaus netektį. Ką galite patarti kitiems to paties likimo žmonėms?

Jei vienaip ar kitaip susidūrėte su savižudybe, pasidalykite savo patirtimi ir patarimais adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.