Toliau buvo santuoka, skyrybos, persikėliau į kitą šalį. Mokiausi, dirbau, siekiau karjeros, bet mintys visada sukosi apie vaikelį.
Kažkodėl gyvenimas vis siuntė partnerius kurie jau turėjo atžalą iš ankstesnių santykių. Bandžiau sau meluoti, kad manęs tai neskaudina, bet tiesa buvo kita – be galo išgyvenau, ypač dėl to, kad jaučiausi nesugebanti duoti ką jau jie turėjo iš kitų. Metai bėgo, o viltis geso. Tuomet sutikau savo dabartinį vyrą.
Vyrą, apie kurį tik svajojau, bet giliai širdyje visada tikėjau, kad jis yra, tik reikia išlaukti. Jau per pirmus pasimatymus aptarėme vaikus ir koks palengvėjimas apėmė, kai jis prasitarė niekada negalėsiantis susilaukti atžalų, nes gydytojus verdiktas buvo: vienas iš milijono šansų.
Palengvėjo todėl, kad jaučiausi ne viena tokia. Abu norėjome, žinojome, kad negalime ir su tuo susitaikėme. Po pusmečio mūsų draugystės šventėm mano 32 gimtadienį Las Vegase ir namo grįžau su didžiausiu pasaulyje laimėtu „aukso puodu“!
Po devynių mėnesių gimė mūsų didžiausias pasaulyje stebuklas, net šiandien žiūrint į jos blizgančias besišypsančias akytes, negalime patikėti savo laime!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
