Didžiausias kaimo džiaugsmas - pagrindinė mokykla. Nes labai patogu, kai vaikams nereikia anksti keltis ir važiuoti kažkur į kitą kaimą. Ji yra didelė bei gražiai suremontuota Europos Sąjungos lėšomis. Klasėse vaikų nėra daug, maždaug po 10-15, todėl mokytojai, savaime suprantama, darbais neperkrauti ir turi visas galimybės skirti didesnį dėmesį savo mokiniams.
Mano vaikai irgi lankė šią mokyklą. Vieną dieną jauniausias sūnus parėjęs namo pasiskundė skaudančiu pilvu. Jo būklė išoriškai nebuvo bloga - nekarščiavo, neviduriavo, nepykino, tad ir nekreipiau per daug didelio dėmesio į jo nusiskundimus. Na, maža nuo ko vaikams gali skaudėti pilvą - galvojau sau. Gal suvalgė ką nors mokykloje, gal nuo fizinio lavinimo pamokų.
Vakare vėl išgirdau – skauda pilvą. Šį kartą susirūpinau labiau ir liepiau parodyti tą pilvą. Iš karto pamačiau didelę mėlynę. „Vajėzau! – sušukau. Kur taip užsigavai?“
Sūnus pradėjo aiškinti, neva užsigavo sportuodamas. Jis visada taip pateisindavo mėlynes ant kojų. „Ką jus ten tokio stebuklingo darote, kad vaikštai visas mėlynas? Suprantu, kodėl ant kojų, kaip ir yra pas tave, bet ant pilvo?“ – nustebau.
Staiga toptelėjo mintis. Ar jis tik nesusimušė su kuo nors? Žiūriu, pasimetė vaikas.
Pradėjau klausinėti toliau, kol jis pagaliau su ašaromis akyse prisipažino, kad jį muša bendraklasiai. Per pertraukas, einant po pamokų namo, tiesiog sutikę gatvėje. Sutrikau. Kaip taip? Anksčiau visi buvo draugai, o dabar šitokie dalykai vyksta.
Sūnus paprašė niekam to nepasakoti, nes jeigu kas sužinos, tai jam dar daugiau klius. „Ne, sūneli, – sakau. - Tylėti mes negalime. Patikėk, blogiau, kaip yra, jau nebus. Nuo šiol bus tik geriau. Pažadu tau.“
Kitą dieną pirmiausia paskambinau mokytojai. Įsivaizduojate, ji žinojo, kad sūnų vadina auka. Žinojo ir nieko nedarė! Nei man paskambino, nei su vaikais ir jų tėvais kalbėjo. Pasiaiškino, kad jie neva taip žaidžia. Nieko sau žaidimai. Viduje užvirė pyktis. Pasakiau, kad šito reikalo taip paprastai nepaliksiu, ir padėjau telefono ragelį.
Iš karto po to kilo mintis paskambinti kitų vaikų tėvams. Keli tėveliai jau žinojo, kad mokykloje spardo mano sūnų. Tik jų vaikai neva aiškino to nedarantys. Bet vis tiek kiekvieną iš jų gražiai paprašiau dar kartą pasikalbėti su savo vaikais apie mano sūnaus mušimą ir neleisti jiems daugiau taip elgtis. Įspėjau - jeigu tai tęsis toliau, būsiu priversta imtis rimtų priemonių.
Tos pačios dienos vakare sulaukiau svečių. Mokytoja turbūt sunerimo po pokalbių telefonų ir atėjo į namus pasikalbėti. Pokalbis nepavyko. Ji pradėjo skaityti moralą apie netinkamą sūnaus auklėjimą. Vaizdavo tokią superpedagogę ir psichologę. Buvo matyti, kad yra išklausiusi specialius kursus patyčių tema. Išklausyti tai išklausė, bet pritaikyti realiame gyvenime taip ir neišmoko. Aiškino, kad tik šeima kalta dėl sūnaus problemų. Neva šeimos bėdos slegia vaiką, ir tai jaučia kiti.
„Kokios, po velnių, bėdos? Viskas mūsų šeimoje yra gerai, niekada nesipykstame ir gyvename draugiškai. O sūnūs ir taip pirmūnas, gero ir ramaus būdo, jautrios sielos. Kaip dar kitaip reikia ji auklėti? Ko jam dar trūksta?“ – rėžiau.
Neištvėrus tų priekaištų atšoviau, kad tai ji pati turi problemų. Dėl savo kvalifikacijos ir profesinio tinkamumo. Ir pridūriau, kad jeigu dar kas palies sūnų nors pirštu, jos ir kitų vaikų žaidimai baigsis daug liūdniau nei ji galvoja. Pagrasint tai pagrasinau. O kaip elgtis toliau? Tikėtis, kad kažkas už tave išspręs problemą būtų per daug naivu. Šeimoje kelias dienas svarstėme, ką daryti. Vyriausias sūnus siūlė savo pagalbą. Sakė: nueisiu ir duosiu į galvą brolio skriaudikams. Tėtis patarė – tegul duoda atgal pats arba perkeliam sūnų į kitą mokyklą. Man netiko nė vienas iš šitų variantų.
Nuo bėdų, sakau, nereikia bėgti, jas reikia spręsti.
Pradėjau skaityti forumus, kuriuose tėveliai dalinasi patirtimis, kaip padėti nuskriaustiems mokykloje vaikams. Vienas iš pasiūlymų man patiko. Reikia užrašyti vaiką į karate arba kokį kitą būrelį, kur moko kovos menų.
Mąstau. Artimiausias toks būrelis butų Kaune, 40 km nuo mūsų kaimo. Toloka ir brangoka. Bet ar gali skaičiuoti tokioje situacijoje? Geriau jau nenupirkti kokio daikto ir už sutaupytas lėšas nuvežti į į treniruotes Kaune. Dar ir vyriausiąjį sūnų galima užrašyti, lai irgi išmoksta muštis. Bet čia iškilo nedidelė problema. Vaikų amžiai skirtingi, ir jų būreliai dažniausiai vyksta skirtingu laiku. Nepatogu tiek daug laiko laukti vieni kitiems. Galiausiai suradau trenerį, kuris sutiko priimti mažiausiąjį kartu su broliu į suaugusiųjų grupę.
Kelerius metus lankėme treniruotes. Namuose daug kalbėjomės patyčių temomis ir pagaliau pastebėjome teigiamus pokyčius. Sūnus tiesiog mano akyse darėsi drąsesnis bei pasitikintis savo jėgomis. Kovų menų judesių gyvenime pritaikyti taip ir neprireikė. Vien tik žinojimas, kad sūnus lanko tokį būrelį, atnešė kaimo vaikų pagarbą.
O mokyklą vis dėlto po dvejų metų teko pakeisti. Nes jautėme, kad mokytojams netinka drąsus, protingas vaikas, turintis kovingą mamytę. Bet šį kartą išėjome jau aukštai iškelta galva.
O jo buvusioje klasėje atsirado kita auka. Klausimas: ir vėl kalti tėvai? Manau, kad tikrai ne jie, o mokytojai, prastai atliekantys savo pareigas. Jiems kur kas paprasčiau sėdint kur nors mokytojų kambaryje su kavos puodeliu rankoje teisinti savo neveiklumą numesta fraze: kokie tėvai, tokie ir vaikai. Kas reikštų - kam čia reikia stengtis auklėti tuos mokinius, sunkinti sau gyvenimą, jei jie vis tiek liks kvailiai, kaip ir jų tėvai.
Dabar sūnus - jau pirmos klasės gimnazijos mokinys. Jis yra pirmūnas ir klasės lyderis. Netikėta ar ne? Iš aukos tiesiai į lyderius. Mes nemažai pastangų įdėjome, kad ištaisytume mokytojos darbo klaidas. Ir tik dėl vienintelio dalyko galiu dabar jai būti dėkinga. Už tai, kad jos neprofesionalumas dar labiau suartino mūsų šeimą.
Galbūt ir jūsų vaikas susidūrė su patyčiomis? Kaip sprendėte šią problemą? Pasidalykite savo patirtimi ir patarimais kitiems tėvams. Savo mintis siųskite bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
