Jis čia baigia vartoti, čia vėl atkrenta, o aš esu greta, matydama jo prašviesėjimus ir nuopuolius, niekuo negalėdama jam padėti nelengvoje kovoje su šita prapultim. Jis niekur nenori kreiptis, vis tikisi, kad susitvarkys pats, tik viskas baigiasi vienodai – dvi trys savaitės susilaikymo, kartais tai tetrunka keletą dienų, o tada vėl viskas pradeda suktis iš naujo.
Kad kažkas netaip, pamačiau vieną sykį susidūrusi su juo naktį virtuvėje. Mane išgąsdino keistos jo akys – tuščios, tarsi negyvos žuvies, be išraiškos, blizgančios. Tada dingtelėjo baisi mintis apie narkotikus ir nepaliko manęs ramybėje.
Pradėjau stebėti sūnaus elgesį ir netrukus supratau, kokia buvau akla. Dabar tapo akivaizdžios smulkmenos, į kurias numodavau ranka – jo lakstymai vakarais, iš namų dingstantys papuošalai, kuriuos galvojau pametusi, pinigų trūkumas piniginėje, keisti draugai, su kuriais jis leidžia laiką... Nei mano ašaros, nei įkalbinėjimai nepadėjo.
Sūnus neigė, kad turi problemų, ir sakė, kad vartoja tik tam, kad pasijaustų geriau, kad mes bet kada. Kai pagrasinau, kad išmesiu iš namų ir jis kris kur nors patvoryje, sūnus šventai prisiekė, kad mes ir, atrodo, tikrai viską buvo užrišęs. Stebėjau jį, galvojau, šį kartą baigė, tik nežinojau, kokie yra narkotikų ieškantys, kaip jie moka meluoti, manipuliuoti ir išsisukinėti.
Kad niekas dar nesibaigė, supratau tada, kai atsitiktinai atidariau vonios duris ir pamačiau, kaip leidžiasi į koją mažu švirkštu. Adatos tokios plonos, kad dūrių žymių beveik nematyti, nelieka beveik jokių pėdsakų. Baisiausia buvo, kad mane pamatęs stovinčią tarpduryje, jis ramiausiai pabaigė švirkštis ir tik tada pasižiūrėjo man į akis. Nieko aiškintis ir teisintis nereikėjo, viskas ir taip buvo aišku.
Padėtis blogėjo, nes aš nežinojau, ką daryti, kur kreiptis, o pilnamečio vaikino prievarta neįmanoma nutempti pas gydytojus. Jis bandė mesti kelis kartus ir man yra tekę matyti, kas tai yra „lomkės“, kada išsuka ir rankas, ir kojas, kada sūnus kriokia iš skausmo, kada veidas persikreipia kaip per insultą... Kai būdavo visai blogai ir mačiau, kad jis neišlaikys, yra tekę pirkti dozę iš žmonių, su kuriais jis susiskambindavo, nes bijojau, kad numirs, neištemps net iki ryto. Pati pirkau savo vaikui nuodus, negalėdama matyti, kaip jis kankinasi, ir nenorėjau gyventi.
Vos per kelis mėnesius nestabdomo vartojimo jis pavirto į šešėlį. Į koją įsimetė infekcija, o važiuoti į ligoninę jis atsisakė. Namuose buvo tokia smarvė, atrodė, kad pūva gyvas, pūliai sunkėsi pro visus tvarsčius, pagaliau man pavyko iškviesti greitąją pagalbą, kai pakilo temperatūra ir jis netekęs sąmonės jau negalėjo priešintis.
Ligoninėje daktarai nesismulkino, jaučiausi ten kaip raupsuota, nes visi puikiai suprato, iš kur tokios žaizdos ir iš kur ta infekcija. Padarius tyrimus išsiaiškino, kad jau pažeistos jo kepenys ir inkstai, problemos su nervų sistema. Sūnus tris dienas išgulėjo komos būklės, daktarai netikėjo, kad jis atsikels, bet po kelių savaičių reanimacijoje ir daugiau nei mėnesio ligoninėje grįžo namo, net koją pavyko išsaugoti.
Padėtis buvo baisi, nes man teko mesti darbą, kad galėčiau juo rūpintis. Sūnus lyg daugiau ir nevartojo, tik gėrė labai daug kavos ir be perstojo rūkė, prisidegdavo vieną cigaretę nuo kitos. Atrodo, pradėjo tvarkytis gyvenimą, buvo nustojęs leistis, net pradėjo ieškoti darbo, nes man vienai buvo labai sunku. Jis atsiprašinėjo manęs, verkė, kad sugriovė man gyvenimą, bučiavo rankas... Tikėjau juo.
Iki tada, kai vieną kartą radau be sąmonės gulintį laiptinėje. Buvo visas baltas, lūpos pamėlynavę. Kračiau jį, rėkiau, daužiau per veidą, kol kaimynė kvietė greitąją. Tada supratau, kad greičiausiai jis vėl vartoja ir perdozavo, todėl pirmą kartą meldžiausi, kad neatsigautų. Bet jį vėl išgelbėjo.
Mūsų pradėjo šalintis visi, nes po to karto pasklido kalbos, kad jis jau seniai vartoja ir kad yra pavojingas. Po to perdozavimo tikriausiai jam pažeidė smegenis, nes sūnus tikrai pasidarė labai agresyvus ir nevaldomas. Negalėjau net grįžti namo, laukdavau, kol užges šviesa, kad galėčiau užeiti namo, nes jis galėjo mane užpulti, kelis sykius yra smaugęs ir sumušęs.
Dabar jis ieškojo narkotikų nesislėpdamas ir niekas jo nestabdė. Kai nebūdavo, ką išnešti iš namų, tai jis vogdavo kad tik gautų pinigų dar vienai dozei. Buvo sulaikę ir policininkai, buvo ir teismas, bet gavo tik lygtinai.
Tai jį vėl laikinai sustabdė. Tik neilgam – dabar jis vėl vartoja. Aš pardaviau gerą butą ir išsikrausčiau į kitą miestą, pasiėmiau jį su savim, nes kaip tik buvo toks periodas, kai nesileido. Bet ir čia jis sugebėjo susirasti sau to, be ko jau negali gyventi. Kol kas man dar sekasi slėpti, kad jis yra narkomanas, bet ilgai nepavyks, ir tai žinau.
Gyvenu su juo ne kaip motina su sūnum, gyvenu su juo kaip su gyvuliu, praradusiu žmogiškumą. Dabar jau meldžiuosi, kad ateitų tokia diena, kai jis baigs kankintis, nes aš niekuo negaliu padėti.
Gyventi šalia tokio žmogaus, artimo žmogaus, tai - ne tavo gyvenimas. Aš gyvenu jo gyvenimą, amžinoje baimėje ir nežinioje. Meldžiu, kad pats susiprastų, nes be jo pasiryžimo ir stiprybės nieko nepakeisiu.
***
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Veža? Išlipk ir išlik!“ dalis, raginanti garsiau kalbėti apie naujas psichiką veikiančių medžiagų grėsmes ir priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Jeigu ir jums teko patirti priklausomybės nuo narkotinių medžiagų košmarą, kviečiame pasidalyti savo istorija. Kaip atsidūrėte narkotikų gniaužtuose? Ką patyrėte? Ko savo gyvenime netekote? Kaip su savo priklausomybe kovojote ar vis dar tebekovojate? Taip pat kviečiame atsiliepti priklausomų žmonių artimuosius, pasidalyti savo patirtimi ir patarimais kitiems panašaus likimo žmonėms.
Laiškų – anoniminių ar savo tikruoju vardu - laukiame el.paštu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Norite apie savo patirtį papasakoti telefonu – skambinkite +370 52743676.
Kampanijos partneris – priklausomybių reabilitacijos centras „Meikštų dvaras“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
