Prieš 6 metus prasidėjo mano legalaus narkomano istorija. Kitaip to vadinti dabar negaliu. Prieš tai, nesuprasdamas savo problemų, stipriai uždelsiau, ir atėjo laikas, kai nebuvo kito kelio, kaip kreiptis į psichiatrus. Tada sekė diagnozė ir gydymas neuroleptikais. Pradėjęs juos vartoti, supratau, ką reiškia normalus miegas, problemų tikrai sumažėjo.
Po trejų metų pradėjau vartoti raminamuosius. Darbo neturėjimas žudė, ir tik tokiu būdu sugebėjau dirbti, todėl nusispjoviau į kalbas apie jų žalą. Pagaliau bent jau dirbau. Per dieną ir tris tabletes stipriausių raminamųjų suvalgydavau, bet man tai nerūpėjo. Svarbiausia buvo dirbti. Ir tik maždaug prieš metus įsisąmoninau, kokia beprasmybė tokios tabletės: jos jau nebeveikė fobijos, panikos, jos grįžo, tik dar didesnės.
Tada teko pradėti galvoti, kaip visa tai realiai spręst. Efektas geras buvo, padėjo psichoterapija ir tinkama literatūra (pavadinimų nevardinsiu, nes tai beprasmiška – kiekvienam reikia savo rast). Smagu, kad pavyksta pačiam susidraugauti su savimi.
Tik liko bėda – vis dar valgau raminamuosius, nors man jie nereikalingi. Geriu tik tam, kad nebūtų „lomkių“.
Ne vienas mėnesis praleistas bandant juos mest. Pirmas kartas atrodė gan sėkmingas – pradėjau mažinti trupinukais tabletę. Kelios savaitės nuolatinio galvos skausmo. Iš pradžių atrodė, kad tai – blogiausia, bet, praėjus tam, buvo super laikotarpis: raminamųjų vis mažėjo, ir viskas atrodė gerai. Kol visiškai nenutraukiau.
Tada situacija tapo prasta: pats nesupratau aiškiai – sąmonė buvo lyg ir pritemusi. Grįžau prie vienos tabletės per dieną. Kuriam laikui vėl nusispjoviau į tai, kad juos vartoju – bent būklė stabili buvo. Kitas metimas – per labai ilgą laiką ir tęsiasi iki šiol. Mažinu, kol galiu, tada vėl trumpam prie visos tabletės, ir vėl mažinu. Tik panašu, kad nieko iš to neišeina – „lomkės “ vis šlykštesnės. Nežinau, kiek dar vargsiu su jais...
Ir istorijos pabaiga būtų tokia: jei norėsit, tai psichiatrai su mielu noru prirašys bet kokių receptų. Tokia mano patirtis. Žinau, kad yra ir tokių psichiatrų, kurie tik aiškiai matydami problemą spręs, ar jums tikrai reikia tablečių. Bet tokių specialistų mažuose miesteliuose nemanau, kad rasit.
Pirma, ką dabar pasiūlyčiau susidūrus su tokiom bėdom – keliauti pas psichoterapeutą, po to galvoti, ar reikia rodytis psichiatrui.
Raminamieji laikinai paslėps problemą, bet ateis laikas, kai reikės susidurt akis į akį su savo bėda. Tad siūlyčiau nedelst su tabletėm, o imtis problemos sprendimo iš karto, ko aš nepadariau ir dabar turiu nemenką bėdą.
Kaip kažkada vienas žmogus pasakė: „Šiek tiek lengviau nei nuo adatos nulipt“. Galvojau, juokauja, o dabar nejuokinga.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
