Neonacis, jei nežinojote, anot Tarptautinių žodžių žodyno (XI pataisytas leidimas), yra toks liūdnas padaras, kuris neturi nieko: smegenų galvoje, plaukų ant jos, veikiančios aparatūros tarp kojų, dantų žabtuose (su paskutiniais atsisveikino prieš tris metus šalia prietelių pamėgto alubario prieigų per muštynes) bei kito gero, todėl yra amžinai viskuo nepatenkintas, o problemas nurašo bent šiek tiek kitokiems nei jis pats. Žydai yra Išrinktoji tauta ir dėl gerų priežasčių. Jei žydai būtų auksas, tai būtų 25 karatų prabos iš 24 galimų. Jei žydai būtų menas, Mona Liza tyliai verktų kamputyje. Jei žydai būtų miestas, tai jau seniai aplink jį būtų pastatytos trys Babelio bokšto aukštumo sienos, nes kitaip suvaldyti atvykėlių srauto nebūtų įmanoma. Jei žydai būtų mados namai, visi „Prada“, „Versace“ bei kiti „Valentino“ uždarytų savo salonus net nelaukę staigaus klientų srauto sumažėjimo. „Išlieka stipriausi“, – kadaise pasakė kažkoks kaimo išminčius. Šitą posakį reikėtų pakeisti į „išlieka žydai“. Jūs manote, kad Lietuvai šiek tiek nepasisekė su istorija? Kryžiuočiai, kalavijuočiai, betvarkė ATR bei palei sienas amžinai besivyniojanti girta megalomaniakė meška, kuri kartais savo mėšlinais nagais pradrasko tvoros kuolus ir užeina pasisvečiuoti? Trėmimai į Sibirą ir kur tik ne? Spaudos draudimas? Muravjovas-Korikas-Išgama? Naujienos jums: palyginus su žydais, mums tikrai tik šiek tiek nepasisekė. Išrinktosios tautos negandos užsitempė ne kelis šimtus, o bent porą tūkstančių metų. Žydų nemėgo Romos imperija, Ispanijoje inkvizicija pakūrė jiems laužus, kiek vėliau Hitleris — krematoriumus, o dabar dar ir „Hamas“ Palestinoje — dar viena gentis aršių pirmuonių su pretenzijomis, kuriems nugarytes paglosto senoji Europa, tingiai ignoruodama situaciją. Keli pavyzdžiai, nes visų nesurinktų net mergelė iš pasakų, sėkmingai pelus nuo grūdų atrinkusi. Daug kitų tautų ir dėl menkesnių negandų išleido dvasią, o pūstelėję istorijos vėjai ištrynė jų vardus iš atminties. O žydai išliko. Ir menka detalė – išliko neturėdami namų, didumą iš tų poros tūkstančių metų besiblaškydami diasporoje.
Izraelis atsirado tik praeito amžiaus viduryje. Iki tol žydai blaškėsi iš vienos draugiškesnės valstybės į kitą, bėgdami nuo vis juos užklumpančių negandų bei ieškodami prieglobsčio. Ir ką tu jiems? Nieko. Žydai išgyveno viską. Išgyveno ne taip kaip Rytų Azijos tautelės, po eilinio cunamio su ištiestomis rankomis pėdinančios ieškoti humanitarinės pagalbos karklų lūšnoms atstatyti. Išgyveno labiausiai nepavydėtinomis sąlygomis, kokias galima sugalvoti.
Išėjo pro išlaisvintų koncentracijų stovyklų vartus. Išėjo nenugalėti, toli gražu. Išėjo kaip geriausi, protingiausi ir turtingiausi. Išėjo ne tik kaip tie, kurie išlieka. Išėjo kaip tie, kurie iškęs viską ir kuriems bet kokia likimo siųsta skriauda tėra laikinas sistemos sutrikimas: kad ir koks baisus jis bebūtų, bus pataisytas ir žydai gyvens geriau, sočiau bei turtingiau nei bet kurie kiti. Istorija gal ir pamirš lietuvius, skandinavus bei jų bankus, Kiniją ar Japoniją, visas tautas, visas kultūras, visas kalbas, visas religijas kurios egzistuoja šiandien, bet net ir tada kažkur Žemėje dar bus kalbama hebrajiškai ir švenčiamas Šabas. Nes net ir tada pasaulyje bus žydų. Tautos su tokiu įdirbiu lengvai ant menčių nepaguldysi. Tie, kurie manė, kad Dievas egzistuoja, teisingai spėjo, kas būtų jo numylėtinai. Aš labai norėčiau būti žyde. Gebėti ištverti viską, ką gyvenimas gali man pasiūlyti. Norėčiau būti sukta kaip žydai, protinga kaip žydai. Norėčiau, kad mano tauta, lietuviai, būtų tokie patys kietakakčiai geležiniu stuburu, kokie yra žydai. Norėčiau, kad kiekvienas lietuvis turėtų tą skaidrų gėrio ir blogio supratimą, kuris žydams natūralus. Norėčiau jų nuovokos, jų vienybės, jų užsispyrimo. Mano vizija Lietuvai — visų pirma, Lietuva su žydais. Aš norėčiau, kad žydų čia būtų bent pora milijonų daugiau. Aš norėčiau, kad jie būtų kviečiami čia atvykti lengvatinėmis sąlygomis, kad keliautų didžiuliais srautais, dirbtų ir keltų mūsų šalies ekonomiką.
Aš norėčiau, kad tai žydai nupirktų Vilnių, kai po dar trijų Zuoko kadencijų mero poste, valdančioji vyriausybė sostinę pardavinės už 1 eurą. Pasaulio finansus valdantys Izraelio bankininkai galės persikelti į savivaldybės dangoraižį ir iš ten kelti palūkanas Lekėčių juodadarbiams. Ir Vilnius vėl bus Šiaurės Jeruzale kaip jam ir priklauso. Mielu noru Lietuvoje matyčiau žydų parduotuves bei sinagogas. Šabas penktadieniais bei priešraketinės sistemos pasienyje su Kaliningrado sritimi turi būti taip pat įprasta kaip bulviniai blynai, Velykos ar „Maxima“. Lietuva žydams turi būti namai, o žydas kaimynas — savaime suprantamas dalykas. Niekas Lietuvai taip nepataisytų reikalų kaip glaudi ir nuoširdi draugystė su žydais — tauta, kurios pavyzdžiu ne tik galima, o reikia ir būtina sekti visame kame. Aš norėčiau būti žyde. Norėčiau būti viena iš geriausių: nesunaikinamų, nepalaužiamų, tų, kurie važiuoja priekyje, nepaisant to, kad kiti jiems kiša pagalius į ratus. Aš norėčiau būti viena tų, prieš kuriuos užgęsta ugnis, prasiskiria jūros ir griūna kalnai. Aš norėčiau būti žyde ir tarp žydų.
* Kvailas užvadinimas. Neo ar tiesiog nacis — tas pats idiotas. Skirtumas tik tas, kad neonaciai (kol kas) apsikarpę entuziazmus: Niurnbergo tribunolas gerai į tuščias galvas įkalė, kad nuo pašūkavimų perėjus prie veiksmų kelias lieka vienas — virvė iš paklodės labai tamsioje kameroje, o tai ir skustagalviai arijų palikuonys supranta. O šiaip tai nacis yra nacis. Apgailėtinas, nesusipratęs, gyvenimo nuskriaustas kaušas. Tiek žinių.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
