Atviras emigranto laiškas Gabrieliui Landsbergiui

p. Gabrieliau, kreipiuosi į Jus kaip į didžiausios Lietuvos dešiniosios partijos atstovą. Turiu prisipažinti, kad anksčiau balsavęs už Jūsų partiją, dabar negaliu paslėpti pasišlykštėjimo ja. Taip pat norėčiau paprašyti Jūsų nustoti šūkauti apie Astravo atominę, t.y., naudoti šią temą kaip rinkimų kampaniją. Tuoj paaiškinsiu, kodėl.

Pasak autoriaus, parašyti šį laišką jį paskatino šio pusmečio G.Landsbergio ir Konservatorių partijos pareiškimai viešojoje erdvėje<br>T.Bauro nuotr.
Pasak autoriaus, parašyti šį laišką jį paskatino šio pusmečio G.Landsbergio ir Konservatorių partijos pareiškimai viešojoje erdvėje<br>T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

T.Tautkus iš Fribourg, Šveicarija

Jul 22, 2016, 4:25 PM, atnaujinta May 18, 2017, 2:14 AM

Pasaulio mastu esu niekas – Lietuvos emigrantas, kurį Jūsų bendrapartietis Andrius Kubilius per mokestinę reformą išspyrė iš Lietuvos. Įsikabinau Šveicarijos konfederacijoje, kurioje esu įmonės (įstatinis kapitalas – 100,000 Šveicarijos frankų) 50 proc. savininkas.

Teko praeiti pragarą, bet tai jau praeityje ir apie grįžimą į Lietuvą net nenoriu pagalvoti. Bijau naujų Jūsų partijos „štučkių“, kurios vėl mane „paleistų ubagais“.

Kadangi teko labai daug dirbti su rizikos valdymu (esu knygos apie rizikos valdymą bendraautorius, ją galite surasti čia), norėčiau viešai parašyti apie keletą Jūsų partijos darbelių, kurių turbūt nuslėpti nereikėtų.

Pirma. Nuo 2009 metų, kada tik pradėjo aiškėti Astravo atominės kontūrai, aš myniau visus Jūsų partijos valdomų ministerijų slenksčius, aiškindamas paprastos formulės, kuri skamba taip: „Galima žala = Rizikos mastas x Rizikos tikimybė x Rizikos pasikartojimas per jos prognozavimo laikotarpį“, esmę.

Pagal šią formulę, kad ir sudėjus pačius juokingiausius skaičius: sakykime, kad Astravo atominės eksploatavimas yra 60 metų, o tikimybė, kad avarija įvyks, yra 0,1 proc. per metus.

Viską pavertus į kainą pinigais, kurią tokia neženkli avarija gali padaryti, mes pradedame skaičiuoti dešimtimis, netgi šimtais milijardų eurų (į formulę reikia įdėti Vilniaus regiono vertę/kainą, kasmet sukuriamą bendrąjį vidaus produktą bei potencialų vertės didėjimą kasmet).

Šioje šviesoje labai greitai pamatysime, kad Lietuva turi nemenką šansą papulti į būklę, iš kurios negrįžtama. Nors galimos rizikos tikimybė ir yra juokingai maža, tik 0,1 proc. per metus, negrįžtama būklė reiškia, kad įmonę ar valstybę ištinka tokia būsena, kai jos finansiškai tampa neįmanoma arba neapsimoka gelbėti.

Manote, užsienio investuotojai to nežino? Manote, taip bujojančios „soft skills“ (liet. menkų įgūdžių), kurias galima per dieną iškelti, arba greitai atsiperkančios užsienio investicijos nerodo, kad į šalies pasirinkimo formulę nėra įdėti aukščiau minėti skaičiai? Bet tęskime toliau.

Rizikos valdymo moksle yra tokia taisyklė – rizikai valdyti skirta suma turi visada būti mažesnė nei pati rizika, priešingu atveju, rizikos patirti neapsimoka.

Puiku, sudėkime Vilniaus regiono BVP, Vilniaus kainą ir dėl išaugusios rizikos neatėjusias investicijas, vertės nepadidėjimą, poveikį visos Lietuvos ekonomikai ir gausime, kad tai yra tiktai vienas, kitas milijardas eurų.

Nesunkiai pamatysime, kad pragmatiški ir skaičiuoti mokantys politikai būtų suvokę, kad Lietuvos šansas nepasididinti savo egzistencinės rizikos yra mesti masę pinigų į lobistinę veiklą ir Europos Sąjungos mastu blokuoti Baltarusiją ir Rusiją (kaip atominės finansuotoją) visuose įmanomuose frontuose, idant padaryti atominės statybas finansiniu ir politine savižudybe.

Už vieną, kitą milijardą eurų buvo galima nuveikti labai daug ką, net įtvirtinti nuostatą, kad Jėzus buvo gėjus. Kad sustiprintų artileriją, aš taip pat siūliau ir kitas priemones: turto turėtojų Lietuvos teritorijoje ieškiniai Baltarusijai, investavusio verslo ieškiniai ir pan. To pasekoje, nuo 2009 m. buvo galima tikrai daug nuveikti, bet viskas, kas iš Jūsų partijos sklido, buvo tyla. Jei tai neigsite, pažiūrėkite į rezultatus – visiškas nulis.

Ir tai buvo 2009 metai! Jei jūsų buvęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis pasiknistų savo elektroniniame pašte, jis rastų ne vieną laišką nuo manęs, kur bandžiau paaiškinti elementarias rizikos valdymo taisykles. Jums irgi nepakenktų pasitikrinti el. paštą, nes esu ne kartą Jums rašęs. Esam net kalbėję telefonu.

Buvau atvykęs susitikti su keliais „ką tik studijas baigusiais“ konservatoriškais užsienio reikalų ministerijos klerkais, kurie, grubiai pasakius, man įteigė mintį, kad savo užpakalio gelbėjimas yra mano pačio problema, todėl iš Vilniaus persiregistravau į Romandie Šveicarijos regioną.

Klausimas – kodėl įvyko toks nubudimas prieš rinkimus? Nuo 2009 m. praėjo nei daug, nei mažai – 7 metai! Manau, šį klausimą gali atsakyti Jūsų sąžinė ir galbūt yra pats laikas užtilti ir nuosekliai vykdyti Jūsų partijos politiką.

Kai ji buvo valdžioje ir turėjo realius šansus kažką nuveikti, iš jos sklido nuliniai rezultatai ir tyla. Gal verčiau pasiimkite kitą temą, pvz., Rąžės upelio užterštumas. Manau, Palanga Jums duos 100 proc.!!

Kitas klausimas. NATO išlaidos.

Manau, šiais laikais visiems yra aišku, kad jei vairuoji automobilį neapsidraudęs, sukėlęs eismo įvykį, už viską mokėsi iš savo kišenės. NATO yra gan aiškiai nustačiusi tokio draudimo kainą – 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Jūsų partijai būnant valdžioje, mes nemokėjome net pusės to.

Kaip ir atominės atveju, Jūsų partija nedėjo nė trupučio pastangų, kad užtikrintų egzistencinį Lietuvos poreikį – išlikti. Manau, daug nereikėtų aiškinti, kas įvyktų, jei rusai kelioms dienoms užsuktų ir subombarduotų Vilniaus miestą arba nacionalizuotų visų lietuvių lėšas bankuose, kaip tai padarė per paskutinę okupaciją. Gal ne taip baisu, kaip atominės atveju, bet...

Esmė yra ta, kad abiem atvejais Lietuva lėšų atsistatyti neturėtų ir draudimo įmoka – keli milijardai, lyginant su šimtais ir net egzistenciniu šalies klausimu, atrodo tikrai juokingai. Mano parašyta 4 kintamųjų formulė yra, berods, mokyklinio trečios klasės lygio uždavinys. Ar tai yra tikrai Jūsų partijai neįveikiama matematinė užduotis?

Pabaigoje dar karta norėčiau paklausti, kodėl, kaip ir nesugebantys suvaldyti savo rizikos „kelių gaideliai“ (pvz., dėl kurių jų tėvai turi parduoti savo namą, kad gautų pinigų brangaus „Lamborghini“ remontui) nenupirkote Lietuvai draudimo, kai dar nebuvo vėlu?

Jis kainavo juokingai mažai, palyginus su kylančia tikėtina rizika. Ir kodėl estai sugebėjo tai padaryti? Ar nebus tiesa, kad Jūsų partija nieko nedarydama bjauriai pražiopsojo bet kokį šansą geresnei krašto ateičiai ir dabar Aleksandras Lukašenka ar Vladimiras Putinas, ar netgi Donaldas Trumpas galės padėkoti Jums už eilinį „praskridimą“ besiblaškančių aklų kregždučių būryje?

Gyvendamas Jungtinėse Amerikos valstijose (JAV) kažkada girdėjau gerą frazę: „Mes sutaupysime, nesvarbu, kiek tai kainuos!“ Ar nemanote, kad tai turėtų būti Jūsų partijos pamatinis ramstis?

Linkėjimai Jūsų seneliui. Klausimas, kur jis buvo pats? Pamėgžiodamas jį, norėčiau pabaigti tokiais žodžiais: „Milijonas sirų ir kitų pabėgėlių Europoje sukėlė krizę. Ką padarytų pusė tiek Lietuvių (Vilniaus regione yra apie 600 tūkstančių)? Rusas džiaugiasi.“

Tik, deja, mano nuomone tam rusui padėjo Jūsų partija!

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.