Tai yra 4–5 jos kartus brangesnės nei kitose Europos šalyse.
Mūsų tautiečiai per 27 metus įsitikino, kad laukti malonės iš valdžios yra beprasmiška.
Kad mes, lietuviai, būtume ne baili ir kvaila biomasė, bet protingi, orūs ir garbingi Lietuvos piliečiai, reikia tik vienybės, ir mes per kelis mėnesius maisto prekes patys sau atpigintume 4–5 kartus.
Prisiminkime savo protėvius, kai įkvėpta vyskupo Motiejaus Valančiaus rusų degtinės nepirko visa Lietuva.
Anais laikais neišsigandome galingos carinės Rusijos valdžios, kuri nepaklusniuosius trėmė į Sibirą, tai ar gali mums būti baisi savo pačių išrinkta valdžia?..
Norint taikiai ir nepažeidžiant įstatymų atpiginti maisto prekes, reikėtų vieną mėnesį visiems kaip vienas nebepirkti maisto prekių iš vieno konkretaus prekybos centro.
Prie kiekvienos parduotuvės durų budėtų keli entuziastingi jaunuoliai, perspėjantys nežinuolius ir užmirštuolius, kodėl šioje parduotuvėje pirkti nereikėtų. Jei po mėnesio ji maisto prekių neatpigins bent du kartus, akciją reikėtų pratęsti dar mėnesiui ar net porai.
Jei yra reikalas, galima net įkurti „visuomeninį valgytojų aljansą“, kuris visomis prieinamomis priemonėmis primintų kainų skirtumus pasaulyje, Europos Sąjungoje ir rengtų boikotus ne tik dėl brangstančių maisto prekių, bet ir vaistų.
Pernykštis trijų dienų nepirkimo boikotas buvo tik lašas vandenyne, nes patys boikotininkai po trijų dienų pirko tas pačias maisto prekes, tik trijų dienų senumo ir, blogiausia, didesnėmis kainomis...
Kai vienas didelis prekybos centras maisto prekes atpigins (arba bankrutuos), taip pat elgtis su kitais maisto prekių tinklais.
Po pusmečio ar metų maisto prekės Lietuvoje būtų daug pigesnės nei Lenkijoje. O netrukus Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, Latvijos, Estijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Rumunijos, Vokietijos, Suomijos, Švedijos ir Norvegijos gyventojai masiškai pradėtų šluoti maisto prekes iš lietuviškų prekybos tinklų.
Tada net dabartiniai Lietuvos maisto prekių rinkodarininkai (ir savininkai) akivaizdžiai įsitikintų, kad kur kas didesnis pelnas kasdienio vartojimo prekėms gaunamas nuo didelės apyvartos, o ne nuo didelės prekių kainos ir akcijų.
Be to, tada smarkiai išsiplėtotų maisto prekių pirkimo turizmas – nauja turizmo industrijos šaka, o tai irgi būtų naudinga ir pelninga Lietuvai.
Kad žmonės gali gyventi oriai ir garbingai, galite rasti spaudoje ir internete. Ten rašoma apie Ispanijos Marinaledą, esančią Sevilijos provincijoje, Andalūzijos regione. 3000 žmonių miestas klesti dėl vieno visiems bendro žemės ūkio kooperatyvo.
Marinaledoje dirba visi, o policijos nėra, nes nėra nusikaltimų.
Todėl Lietuvos gyventojai bent porą mėnesių galėtų nebepirkti maisto prekių vieno konkretaus prekybos tinklo parduotuvėse. Kai jis atpigintų savo prekes (arba bankrutuotų), sutartinai atpigtų kainos ir kituose didžiuosiuose prekybos tinkluose.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
