Tuos jaunuolius apibūdinot kaip vaikus tų tėvų, „kurie po Nepriklausomybės liko greitkelio nuošalėje“, kurie niekad nedirbo, gyveno iš pašalpų, gėrė ir smurtavo.
Bet ar tik jie virto visuomenės atmatomis? Taip, laikmečio po nepriklausomybės tragedija buvo ta, kad daugelis žmonių nebeteko galimybės išgyvent kitaip nei iš pašalpų.
Ne visi buvo tiek verslūs ir apsukrūs, kad būtų sugebėję išsikapstyt iš duobės pasikeitus sistemai ir netekus garantijų, kad tavimi kažkaip pasirūpins valstybė.
Kita kategorija žmonių, lyg ir netyčia užauginusi besmegenius monstrus, buvo tie, kurie iš visų jėgų kapstėsi ir dirbo nebeturėdami savo vaikams nei laiko, nei energijos, palikdami juos auklėti televizijai, iš kurios plūdo smurtas ir proto bukinimas.
Trečia kategorija – tie sėkmingieji, kurie sugebėdami uždirbt gerus pinigus savo vaikus materialiai aprūpino viskuo. Tiek, kad pagrindinėmis vertybėmis tapo gražūs skudurai, mobilūs telefonai, automobiliai.
Ir jei manot, kad tai ne tiesa, kaip paaiškinsit beprasmišką kompozitoriaus Tomo Dobrovolskio nužudymą, kur nepanašu, kad jį būtų įvykdę provincijos „pašalpiniai“.
Ir kodėl mes neskaitėm interviu su jų tėvais ir kaimynais, kodėl nieko nesužinojom apie aplinką, kurioje jie užaugo? Ogi todėl, kad greičiausiai jų pasiturintys tėvai žurnalistų neprisileidžia iš tolo.
O tie „besmegeniai“ jaunuoliai sugeba iki begalybės vilkinti teismus skųsdamiesi blogomis sąlygomis Lukiškėse. Taigi, jie ateina. Nejaugi Nepriklausomybė buvo įmanoma tik tokia kaina?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
