Tą akimirką suėmė didžiulis pyktis, kad kariams, žuvusiems už laisvą Lietuvą, stovi toks pavargęs kryžius. „Misija Sibiras“ dalyviai gal ir paliktų tokį tolimoje Rusijoje dėl laiko stokos. Bet mes jau 27 metus esame nepriklausomi, ir mums nereikia verstis per galvą, stengiantis per 2 savaites sutvarkyti kuo daugiau kapų.
Iš tiesų kontrastas milžiniškas, memorialas su kardu – kaip 8–9 aukštų namas (netoli dirbo kranas, kuris buvo daug mažesnis), karių skulptūros – beveik kaip 2 aukštų namas, o mūsų patrešęs kryžius – apie 1,5 metro, plytelės aplink „išvaikščiojusios“.
Vaikščiodamas toliau visgi pamačiau jau rimtesnį lietuvių memorialą 1923 m. žuvusiems už laisvę, pasidarė kiek lengviau.
Jaunimo bei patriotinės organizacijos, tokios kaip „Misija Sibiras“, Šaulių sąjunga, skautų ar kitos organizacijos, bendradarbiaudamos su valstybės ir savivaldybės institucijomis, galėtų užsiimti tokių vietų apsaugojimu nuo nykimo.
Dar vienas siūlymas būtų „Misija Sibiras“ organizatoriams: iš didžiulės norinčių, bet nepatekusių tarp vykstančiųjų į Sibirą grupės žmonių galėtų būti įkurtas koks po jų sparnu esantis skyrius ar poskyris tvarkyti atmintinoms vietoms Lietuvoje, ar jungtis su ankščiau minėtomis organizacijoms tokiai veiklai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.