Nuoširdi Sąjūdžio mitingų dalyvio šypsena slėpė skaudžią šeimos istoriją

Tie, kurie dalyvavo pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose, o vėliau gynė Aukščiausios Tarybos rūmus, televizijos bokštą ir kitus strateginius Vilniaus pastatus, prisimena keistai apsirengusį žmogų su vaizdo kamera rankose – Albiną Kentrą. 

 Laisvės kovotojas, tremtinys, Atgimimo metraštininkas Albinas Kentra-Aušra.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Laisvės kovotojas, tremtinys, Atgimimo metraštininkas Albinas Kentra-Aušra.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Dėstytojas, operatorius Albinas Kentras. <br>V.Balkūno nuotr.
Dėstytojas, operatorius Albinas Kentras. <br>V.Balkūno nuotr.
 Laisvės kovotojas, tremtinys, Atgimimo metraštininkas Albinas Kentra-Aušra.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Laisvės kovotojas, tremtinys, Atgimimo metraštininkas Albinas Kentra-Aušra.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Laisvės kovotojas, tremtinys, Atgimimo metraštininkas Albinas Kentra-Aušra.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Laisvės kovotojas, tremtinys, Atgimimo metraštininkas Albinas Kentra-Aušra.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Laisvės kovotojas, tremtinys, Atgimimo metraštininkas Albinas Kentra-Aušra.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Laisvės kovotojas, tremtinys, Atgimimo metraštininkas Albinas Kentra-Aušra.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Albinas Kentra<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Albinas Kentra<br>J.Stacevičiaus nuotr.
 Albinas Kentra.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Albinas Kentra.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Albinas Kentra<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Albinas Kentra<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Dėstytojas, operatorius Albinas Kentras<br>V.Balkūno nuotr.
Dėstytojas, operatorius Albinas Kentras<br>V.Balkūno nuotr.
Daugiau nuotraukų (9)

Povilas Gaidelis

Mar 11, 2018, 11:37 AM, atnaujinta Mar 11, 2018, 10:50 PM

Tačiau mažai kas žino, kokia didvyriška ir sunki jo ir šeimos, kurioje jis augo, istorija. Apie tokius sakoma – žmogus-legenda. Asmeniškai jo neteko pažinti, nors Vilniaus universiteto Centrinių rūmų koridoriuose, kiemeliuose, o vėliau prie AT rūmų 1991 m. ne kartą teko sutikti.   

Rūpinosi Lietuvos atkūrimu  

1940 m. pirmoji sovietų okupacija skaudžiai palietė ir daugiavaikę žemaičių Kentrų šeimą, kuri gyveno Gūbrių kaime, Šilalės valsčiuje. Jo tėvų ūkininkų Onos ir Juozo Kentrų šeimoje buvo šeši vaikai: Jonas, Juozas, Leonas, Ona, Albinas ir Elena. Motina Ona Šerpytaitė gimė Čikagoje. Jos motina Aušraitė buvo emigravusi į JAV. Tačiau dar caro laikais šeima sugrįžo į Tėvynę. Ona mėgo rašyti, dalyvavo visuomeninėje veikloje, moterų organizacijose sakydavo kalbas, dainuodavo. Ji daug skaitė ir domėjosi visomis gyvenimo sritimis: socialine, švietimo, ūkio. Kartą ji net laišką prezidentui Antanui Smetonai parašė.       

1940 m. birželio mėnesį vyriausias Albino brolis Jonas per savo sukonstruotą radiją išgirdo slogią naujieną – sovietų armija įsiveržė į Lietuvą. Kitas žiaurus smūgis šeimą ištiko tų metų gale. Gruodžio 2 d. mirė tėvas Juozapas Kentra. Tada jam buvo tik 55 metai...       

1941 m. pavasarį jų šeima džiaugėsi, nes vokiečiai išvijo okupantus iš Tėvynės. Tačiau džiaugsmas truko neilgai. Vėliau teko skaudžiai nusivilti, nes naujieji okupantai sutrypė viltis atgauti nepriklausomybę. Supratę, su kuo turi reikalą, broliai nestojo į jokias provokiškas organizacijas.      

1944 m. frontui artėjant prie Lietuvos, prisiminę 1940–1941 m. raudonųjų okupantų vykdytą terorą ir baisias žudynes, Kentrų šeima birželio mėnesį po gyvenamuoju namu iškasė ir išbetonavo erdvų gynybinį bunkerį, į kurį buvo slaptas įėjimas.  

Pasiryžo kovoti

Tų pačių metų rudenį reikėjo apsispręsti: trauktis į Vakarus ar pasilikti Tėvynėje ir ją ginti nuo okupantų. Tokiu atsakingu momentu pagrindinis, lemiamas žodis priklausė motinai: „Sūnūs, suaugote, negalite tylėti. Reikia gintis.“  

1945 m. broliai jau buvo suorganizavę būrį vyrų, kuriam vadovavo vyriausias brolis Jonas Kentra-Rūtenis. Broliai prisiekė iki paskutinio atodūsio kovoti su žiauriais okupantais. Kartu su jais prisiekė ir jų giminaičiai iš Gubrių kaimo: Juozas Kentra-Neris, Jonas Kentra-Tigras. Iš Alkupuio kaimo – Kazys Kentra-Papartis, Stasys Kentra-Dagilis. Iš Džiaugėnų – Pranas Kentra-Prelatas. Po priesaikos Juozas tapo Tauru, Leonas-Sakalu, Albinas-Aušra, Onutė-Rasa, o jauniausioji Elena-Snaige.       

1945 m. balandžio mėn. šeima sužinojo, kad okupantai atvažiuoja jų ištremti. Dėl to visi jie paliko namus ir pasislėpė netolimame miškelyje. Netrukus jie įsijungė į laisvės kovotojų gretas. Būriui vadovavo Jonas Kentra-Rūtenis. Ištuštėjusioje jų sodyboje apsigyveno stribas. 

1946 m. vasarą šeima patyrė dar vieną netektį. Liepos 14 d. okupantai suėmė Oną Kentraitę-Rasą.  Žiauriai tardoma ji nieko neišdavė: nei bunkerių, nei štabavietės, nei partizanų rėmėjų pavardžių. Netrukus ją nuteisė ir išvežė į Užpoliarės salą prie Salechardo.      

1949 m. spalio mėnesį prie Lentinės kaimo netoli nuo Šilalės Rūtenio būrį užpuolė NKVD'istai. Sugrįžę iš žygio kovotojai apsistojo Katauskų sodyboje ir sumigo. Sargybinis Kazys Kentra-Papartis pamatė, jog sodybą supa okupantų kareiviai. Jo perspėti vyrai čiupo ginklus. Sakalas šoko per langą ir čia pat krito kulkų pakirstas.  

Tauras, išbėgęs iš trobos su kulkosvaidžiu, užsiglaudė už šulinio rentinio ir ugnimi dengė atsitraukiančius kovos draugus. Tačiau ir jį sunkiai sužeidė. Prie tvoros Tauras numetė krauju pažliugusius batus ir, sukaupęs paskutines jėgas, sugebėjo nepastebėtas pasitraukti į mišką. Ilgai jo laukė motina, broliai, sesuo Elena-Snaigė ir kovos draugai. 

Galvojo, kad jis kur nors gydosi ar gyvas pateko į okupantų nelaisvę, nes jo nebuvo tų kovotojų tarpe, kurių kūnus okupantai numetė ant grindinio Šilalėje. Taurą miške aptiko tik po kelių mėnesių, jau nutirpus sniegui. Nuėjęs mišku apie 2,5 kilometrų, jis sėdėjo atsirėmęs į medį. Prie dešinės rankos sesuo Elena rado pieštuką ir ranka rašytą partizaniškų dainų sąsiuvinį su atverstu lapu: „Malda už Tėvynę.“ Paskutiniai jo parašyti žodžiai buvo neįskaitomi. Juos nuplovė lietus.  

Suvaidino išvadavimą

Kita Albino sesuo, partizanė Elena Kentraitė-Snaigė spausdino atsišaukimus, pogrindžio spaudą ir įvairius laisvės kovotojų dokumentus. Mergaitė buvo poetiškos prigimties. Ji kūrė eilėraščius. Jos požiūrį į gyvenimą atspindi eilėraštis, kurį Elena parašė po daugelio metų 1984-aisiais: „Pro tirštą gyvenimo miglą/ Ieškojau teisybės tikros,/ O žodžiai čia brango, čia pigo/ Iš mano gražiausios dainos.“      

1950 m. liepos 28 d. Genioto kaime netoli nuo Kvėdarnos, štabo bunkeryje jauniausioji Albino sesuo Elena-Snaigė spausdino atsišaukimus. Netikėtai užklupę stribai aptiko bunkerį ir ją suėmė. Tardė Šilalėje, o po to Klaipėdoje. Mergina nepalūžo ir nieko neišdavė. Po to okupantai griebėsi jau išbandyto triuko – jie suorganizavo merginos „išvadavimą“ Rietavo miškuose. Partizanų uniformomis aprengti NKVD'istai suvaidino šį „spektaklį.“  

Apgaulė nepavyko, nes Elena prisiminė Rūtenio priesaką, kad negalima  pasitikėti nepažįstamais partizanais ir negalima jų atvesti į būrį. Taip Elena išgelbėjo Rūtenio būrio kovotojus. Ją nuteisė 10 metų ir išvežė į Taišeto lagerį Krasnojarsko krašte.     

Aktyviausias būrys  

Jono Kentros-Rūtenio laisvės kovotojų būrys buvo vienas iš didžiausių ir aktyviausių. Vadas ypač  rūpinosi rėmėjais ir ryšininkais. Stengėsi, kad jų neišaiškintų okupantų šnipai. Už Rūtenio galvą okupantai buvo pažadėję didelę premiją.      

Kaip pasakoja buvęs Rūtenio būrio ryšininkas Titas Žymančius, 1948 m. spalio 3 d. Lentinės-Kūtynų kelyje trys Rūtenio būrio partizanai užpuolė Šilalės stribus. Jie nušovė leitenantą Gieskį ir sužeidė kapitoną Načetyrevą.      

Jono Kentros-Rūtenio būrys veikė trikampyje tarp Laukuvos, Kvėdarnos ir Šilalės. Kartais ir ryšininkas T. Žymančius traukdavo į žygį kartu su partizanais. Kaip jis teigia, Rūtenio būrio vyrai jam labai patiko. Jie negėrė degtinės ir merginomis rūpinosi mažiau nei kiti laisvės kovotojai.  

Dar 1949 m. būrys veikė visa jėga. Vėliau jie susijungė su trečiu būriu ir suformavo Dariaus rajoną.  Jau 1949 metais būrio vadas Rūtenis buvo sužeistas net 17 kartų. Jis sunkiai valdė dešinę ranką. Rūtenis žuvo 1952 metais verždamasis iš apsupimo prie Varnių-Laukuvos kelio, nuėjęs sunkų 8 metų kovos kelią.

Įlindo į tanką

Jauniausias brolis Albinas Kentra-Aušra broliams padėjo, kiek galėjo. Dar pirmosios sovietinės okupacijos metu būdamas vaikas, 1940 m. vasario 16 d. prie mokyklos jis nutiesė trispalvių vėliavėlių girliandą, o klasėje sugadino Stalino paveikslą, kuris buvo pakabintas vietoje Antano Smetonos. Atvykę milicininkai jį tardė, tačiau Albinas neprisipažino.      

Traukiantis vokiečiams iš Lietuvos, Albinas su broliais pradėjo kaupti ginklus ir šovinius. Frontui nuslinkus į Vakarus, Šilalės pušyno pakraštyje apsistojo rusų karinis dalinys. Ten buvo naujas vokiečių tankas „Tigras.“ Po pamokų Albinas nuėjo į dalinį apsidairyti. Jis nepastebimai įlipo į tą vokišką tanką ir ėmė atsukinėti kulkosvaidį. Tačiau šią jo „veiklą“ sutrukdė ant tanko užlipęs rusas.  Jis nuvarė Albiną nuo tanko ir, keikdamasis nusivarė jį į mišką šaudydamas automatu virš jo galvos. 

Vaikinas išsigando, todėl rusą nusivedė į namus. Motina tą kareivį pavaišino ir šis Albiną paleido.  Tačiau vaikino būta atkaklaus. Jis neišsigando ir nutarė baigti pradėtą darbą. Kai saulė jau leidosi, jis vėl nuėjo prie to tanko. Kareiviai jau buvo sulindę į palapines miegoti. Vaikinas įlindo į tanką ir bandė ištraukti jau atsuktą kulkosvaidį. Tačiau šis nepasidavė, nes trukdė duslintuvas. 

Tuomet Albinas užlipo ant tanko, numovė duslintuvą ir įsikišo jį į kišenę. Tada kulkosvaidį ištraukė ir nusitempė į namus. Kaip jis teigia, ilgai tas kulkosvaidis keliavo Šilalės, Kvėdarnos, Laukuvos ir Rietavo miškais, kol baigėsi vokiškų šovinių atsargos. Kitą vokišką kulkosvaidį MG-42 jis nugvelbė iš Šilalės gimnazijos palėpės. Į patalpas buvo galima prasmukti tik dienos metu, kada jos būdavo atrakintos. Niekas neįtarė, ką jis tada vežėsi dviračiu suvyniojęs į audeklą gatve pro rusų kareivius...

Išvežė į lagerį

Ginklus partizanams atiduodavo ir geranoriški žmonės. Kartą jie keturi broliai ilgai špaga badė Jako ūkio dirvą, kol surado ten užkastą rusišką kulkosvaidį „Maksim“ su ratukais. Brolis Juozas Kentra-Tauras daugiau nei kilometrą per dirvas ir pievas jį nešė ant pečių link Lokystos tilto.      

Vieną pavasarį Albinas vos nepakliuvo į NKVD'istų nagus. Naktį iš Šilalės jis nešė 400 automato šovinių. Gatvėje raiti rusų patruliai jį pamatė ir sušuko: „Stok!“ Albinas kaip kulka nėrė link Kvėdarnos tilto. Jam iš paskos girdėjosi šuoliuojančių žirgų kanopų bildesys.

Pribėgęs tiltą jaunuolis nėrė į gilų pylimo griovį. Rankomis apglėbęs brangų krovinį jis žiūrėjo į sustojusių žirgų ir NKVD'istų siluetus, kurie juodavo viršuje dangaus fone. Tada jis gailėjosi, kad nepasiėmė ginklo. Raiteliai vis klausėsi. Nakties tylą drumstė tik lakštingalų suokimas gretimuose krūmuose. Netrukus prie tilto privažiavo ir sustojo vežimas su stribais, kažką pakalbėjo ir nuvažiavo... Dar prieš aušrą Albinas parėjo į būrį.        

1946 m. liepos 7 d. Albinas paryčiais sugrįžo iš žygio ir išsiruošė į Šilalę. Nenorom išleisdamas Rūtenis jį perspėjo būti atsargiam ir ką sakyti, jeigu jį NKVD'istai suimtų: vyriausias brolis esą nesutikęs jo priimti į būrį, nes dar per jaunas.       

Deja, okupantų šnipai taip pat dirbo savo juodą darbą. Šilalėje prie šventoriaus jį sutiko ginklų tiekėjas ir sveikindamasis ilgai spaudė jam ranką... Žengdamas link paprūdžio Albinas pamatė, jog yra supamas.  

Į žolę jis dar spėjo išmesti kišenėje užsilikusius šovinius ir tarp pirštų sutrintą raštelį...      Suimtą Albiną NKVD'istai paguldė į šieno vežimą, apkrovė šienu ir nuvežė į dvaro parką. Ten išrengė, iškratė ir pastatė prie medžio. Atstatė į jį automatų vamzdžius ir sako: „Tuoj pat sušaudome, jei nepasakysi, kur broliai, kur bunkeriai.“ 

Jaunuolis, žiūrėdamas į atstatytus ginklų vamzdžius, atkakliai kartojo: „Nežinau!“ Netrukus jį vėl paguldė į vežimą, sakydami, kad veš į mišką sušaudyti. Tačiau atvežė į NKVD būstinę. Kankinimų Albinas nebijojo. Jis bijojo tik vieno – kad nepradėtų nesąmoningai atsakinėti į tų išgamų klausimus.

Dangstydamas rankomis galvą, kad neprarastų sąmonės, jis iškentė visus kankinimus. Jau buvo po vidurnakčio, kai jį ištempė iš šio baisaus namo. Netrukus Albinas atsidūrė rūsyje, kur buvo pilna žiurkių ir užmigo neramiu miegu. Vėliau jį tardė garsiojoje Tauragės Šubertinėje, o iš ten išvežė į Vilnių. Po to – etapas į Spasko lagerį už Uralo.  

Baigė mokslus

Tame pačiame barake kalėjo ir garsus rusų disidentas Aleksandras Solženycinas. Albino ir čia neapleido fortūna. Dar traukinyje jis susipažino su 50-mečiu Vermachto pulkininku iš Bavarijos – Josefu Drekseliu. Šis žmogus jį vadino savo sūnumi ir mokė vokiečių kalbos. Jis Albinui padovanojo širdelės formos auksinį talismaną, kuris karo metu saugojo jo gyvybę.        

1954 metais Grįžęs iš lagerio turėdamas pasą su Klentvos pavarde, Albinas apsigyveno Kaune. Po metų sugrįžo jo sesuo Onutė, o vėliau ir Elena. Jie išsinuomojo kambarėlį Vilijampolėje. Jų motina slapta gyveno tai pas juos, tai kaime. Iki pat mirties 1961 metais, ji gyveno tokį klajoklišką gyvenimą be nuolatinės pastogės.

Kaune Albinas baigė vidurinę mokyklą. Po to įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto neakivaizdinį skyrių studijuoti anglų kalbą. Vėliau prof. J. Palionio patarimu perėjo į stacionarinį skyrių ir apsigyveno Vilniuje pas lagerio draugą. Vėliau jis „pametė“ lageryje gautą pasą su iškraipyta pavarde ir gavo naują. Dabar jau savo tikrąja pavarde. 

1960 m. Albinas baigė universitetą ir kurį laiką dirbo mokytoju Nemenčinės mokyklose. Vėliau Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) baigė anglų kalbos kursus. Ten jam siūlė rašyti mokslinį darbą, tačiau Albinas puoselėjo kitą idėją – jis nutarė universitete įkurti audiovizualinę laboratoriją.      

Dar studijuodamas universitete jis pastebėjo, kad universitete nemoko šnekamosios anglų kalbos. Dėl politinių sumetimų buvo mokoma rašto kalbos, kad studentai galėtų skaityti, tačiau nesuprastų laisvojo pasaulio radijo stočių informacijos anglų kalba, nes tada anglakalbių radijo stočių sovietai netrukdė. 

Kovojo neginkluotais būdais

Albinas Kentra ne tik įkūrė audiovizualinį centrą Vilniaus universitete. Jo iniciatyva universiteto centrinių rūmų sienos buvo papuoštos menininkų sukurtomis freskomis, tapyba, mozaika ir gobelenais.  Tai senąjį universitetą išgelbėjo nuo iškėlimo į Saulėtekio gatvę. Tačiau atsirado ir tokių, kurie  priešinosi šiam Albino „folkloriniam nacionalizmui.“ Dėl to kartą Ramutės Jasudytės menišką gobeleną jis aptiko  nukištą į drėgną rūsį, o ne ant sienos. Albinui Kentrai labai rūpėjo universiteto mokslo ir kultūrinis  gyvenimas. Pirmas jo filmas studentų „Mediumas“  1973 metais Respublikinėje apžiūroje užėmė II vietą.      

Prasidėjus Baltijos keliui, Sąjūdžio mitingams ir Sausio tragiškiems įvykiams, Albino kino kamera tapo ginklu. Jis sėkmingai griovė Sovietų sąjungą ir skynė kelią į Lietuvos laisvę. Albinas nepasidavė raginimui filmuoti JAV televizijai, nes norėjo, kad jo filmai liktų Lietuvoje.        

Albinas Kentra – laisvės kovotojas, tremtinys, Vilniaus universiteto metraštininkas, Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugijos lyderis buvo apdovanotas: 1998 m. lapkričio 18 d. – Vyčio, 2010 m. – Ženklu-medaliu už nuopelnus Vilniui ir tautai, 2016 m. – Šv. Kristoforo statulėle.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.