Komentarai suglumino
Sėdėjau prie kompiuterio ir pamačiau tokias fotografijas, net žandikaulis atvipo. Sena pažįstama įkėlė savo dukros nuotraukas.
Daug tėvų į vaikų fotografijas socialiniuose tinkluose žiūri aplaidžiai – kelia visą vaikų gyvenimą, bet tai buvo virš visko! Pažįstama įkėlė vaizdelius iš pajūrio, kur dvylikmetė dukra pozuoja jūros fone, apsirengusi vos kūną dengiantį bikini.
Dar labiau mane pribloškė draugių komentarai. „O koks grožis“, „Tuoj jaunikį parves“, „Ledinė panelė...“ ir regis tik man vienai užkliuvo, kad mergaitė nepilnametė. Regis tik man vienai užkliuvo, kad ji išstatyta viešai apžiūrai kaip mėsgalis vitrinoje.
Nežinia, kas stebi
Aš viską suprantu. Norisi būti pastebėtu, ilgainiui net išsivysto priklausomybė nuo paspaustų „patiko“, norisi dar ir dar, bet mano nuomone su tokiomis vaiko fotografijomis jau buvo peržengtos visos sveiko proto ribos.
Juk tikrai ne visi socialinių tinklų „draugai“ išties yra draugai. Kai turi jų virš tūkstančio, tikrai negali žinoti kas slepiasi po profilio fotografijomis. Tikrai negali žinoti, ar anketa tikra. Negali žinoti ar kas nors nestebi tavo naujienų srauto laukdamas būtent tokių fotografijų. Negali žinoti kas jas kopijuoja ir kur jos paskui papuola.
Negali žinotis kas skaito tavo būsenas ir kam perduoda informaciją. Aš tai suvokiu, todėl niekada nerašau tokių dalykų kaip „mes važiuojam atostogauti. Lietuva, sudie savaitei!“ Sesuo sykį taip parašė. Grįžusi rado apvogtus namus.
Niekada nerašau asmeninio gyvenimo smulkmenų. Pašaliniams tikrai nereikia žinoti kur aš pietauju, kad susipykau su vyru, ką nusipirkau ar ką gaminsiu pietums.
Stengiasi saugotis
Aš savo vaikų nuotraukų niekada nekeliu ir nekelsiu. Vien mintis, kad kažkoks nepažįstamas žmogus jas gali bet kada nusikopijuoti ir saugoti (patys suprantat kokiu tikslu), net nupurto.
Žodžiu, nenutylėjau. Parašiau pažįstamai, kad gal su pusnuogės dvylikmetės dukros nuotraukomis perlenkė lazdą, bet ji manęs nesuprato. „Dukra pati prašė jas įkelti“ pradėjo teisintis.
Bet juk dukrai vos dvylika! Mama turėtų spręsti kas tinkama viešinti, o ko tikrai nereikėtų. Mama turėtų kontroliuoti, kad tokios fotografijos niekada nepatektų į viešumą, o ne pati jas viešinti!
Kai tai parašiau, pažįstama pasiuto, bet fotografijas vis dėl to ištrynė.
Po kelių dienų man parašė ir atsiprašė. Parašė, kad jau kitą dieną po tų fotografijų įkėlimo, į draugus pasiprašė keturi nepažįstami užsieniečiai, kurių anketos akivaizdžiai netikros. Tai ją išgąsdino.
Dabar ji bijo, nors šaukštai po pietų. Jei kažkam reikėjo, jos dukros fotografijas jau seniai nusikopijavo. Ir neaišku kur jos atsidurs. Kokiuose tinklapiuose...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
