Keblus reikalas. Dirbu su prekėmis. Dalį jų užsakome iš mažų gamintojų. Vienas savo prekes visada pats pristato. Nežinau, ar daugiau neturi darbuotojų, ar tik mane vis nori pamatyti.
Tai pradėjom susirašinėti. Iš pradžių darbo reikalais, paskui užsimezgė ir lengvas flirtas. Jis labai gražus vyras, simpatiškai bendrauja, vyriškas – sakyčiau, natūralu, kad nelikau abejinga.
Pradėjau laukti, kai jis atvažiuos į darbą. Jis jau rimtai dėmesį ėmė rodyti, atveždavo gėlių, dovanėlių. Mintys ir mano sukdavosi apie jį, esu vieniša – o ko ne...
Keista buvo, tik kad nekviečia susitikti po darbo. Visas dėmesys arba oficialioj aplinkoj, arba virtualus. Ir paaiškėjo, kas vyksta, irgi virtualiai.
Sakė, kad neturi feisbuko, bet man iš bendrų pažįstamų išmetė jo nuotrauką, tik ne savo vardu pasivadinęs. Patikrinau profilį – šokas. Turi draugę (iš tikro gal žmoną, nežinau) ir tris vaikus. Tris!
Savaime aišku, bendravimo neplanavau tęsti. Paskambinau jam ir išdėjau viską, kad žinau. Jis paprašė palaukti ir pasikalbėti. Na, sutikau.
Privažiavo prie namų mano. Aiškino, kad jam gyvenime taip pirmą kartą, kad nesakė apie šeimą, nes pats nesuprato, kas vyksta... Kad net sau melavo, jog čia normalu darbo reikalais gėlytes dovanoti, bet dabar jau supranta, kad daugiau čia yra...
Buvau be žodžių. Bet pyktis šiek tiek atlėgo, tikrai žmogus atrodė sutrikęs. Sakė, pajuto tą simpatiją ir nežino, kaip elgtis, vidus į dvi dalis plėšosi.
Pasakiau, kad negalim nieko tęsti. Baigsis gėlės, pabendravimai ir kitkas. Sutiko ir išvažiavo toks užsigraužęs.
Čia turėjo būti taškas, bet niekas nesibaigė... Kai atvažiuodavo, taip lyg netyčia ilgiau užsibūdavo darbe, visus reikalus tik per mane tvarkydavo. Vis paskambindavo šiaip, kaip gyvenu paklausti.
Aš irgi nesusivaldžiau: ir pabučiavau, ir į bendravimą atsakau... Trauka tokia, kad neįmanoma laikytis. Nežinau.
Galvoju, ką daryti toliau. Turiu variantą ieškotis darbo kito. Bet taip lengvai neatrasi, užtruks vis tiek... Dar variantas būtų papasakoti viską jo draugei, o tada jau visiems trims nuspręsti, kaip toliau bus. Arba griežtai pasakyt sau ir jam ne? Bet čia lengviau pasakyt nei padaryti... Žodžiu, pirmą kartą man taip.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
