Daug maišalynės ir nieko konkretaus. Vienas iš aspektų – noras, kad daugiau žmonių gydymo paslaugas gautų valstybiniame sektoriuje. O privatus sektorius būtų apribotas.
Bet aš norėčiau papasakoti, kokia iš to būtų nauda paprastam žmogui. Taip jau gyvenimas lėmė, kad gyvenu mažame miestelyje.
Turime gražią ir, kaip tokiam miesteliui, modernią ligoninę. Bet, deja, visų paslaugų čia irgi negausi. Todėl visai neseniai teko važiuoti į vieną iš Klaipėdos ligoninių pasidaryti širdies tyrimų.
Nuvažiavus man pasakė, kad dabar yra daug žmonių, daktarai atostogauja ir dar galybę Haufo pasakų. Galop po pusės metų gavau taloną. Pusės metų! Jūs suvokiate? Gerai, kad man reikėjo tik paprastų tyrimų. O kas būtų buvę, jei būtų reikėję rimtesnio gydymo?
Juk galėjau atgulti į medinę dėžę, man būtų grojusi muzika, bet aš jos jau būčiau negirdėjęs. Tad man norėtųsi paklausti gerbiamos valdžios, ar prieš kažką darydami jie pamąsto?
Aš suprantu, kad jiems nėra problemų, kai prestižinėse ligoninėse jie gauna VIP palatas ir juos prižiūri profesoriai ir mokslų daktarai. O ką daryti paprastam žmogui? Ir su tokia sistema teko susidurti ne tik man, bet ir mano artimiesiems.
Labai skaudi patirtis buvo, kai mano amžiną atilsį brolis buvo atvežtas iš darbo vietos statybose į ligoninę patyręs epilepsijos priepuolį. Žmogus tada buvo išvadintas bomžu, bet juk statybose niekas nevaikšto su kostiumais.
Šiokio tokio mandagumo reikėtų turėti. Gal gerbiamiems politikams reikėtų pamąstyti, kaip žmonėms palengvinti medicinos paslaugas privačiame sektoriuje, užuot užsiėmus beprasmėmis reformomis. Nes greit nebebus nei kam gydytis, nei kam gydyti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
