Besidomintiems šia istorija turbūt buvo įdomu klausytis jo kalbų ir verksmų, rodomų tris dienas trukusioje laidų epopėjoje.
Tik stebint verkiantį tokį solidų vyrą, žinokite, vietomis norėjosi užsidengti akis. Apsipylęs ašaromis P. Gražulis pradėjo prisidenginėti religija ar kitais dalykais. Argi nebūtų užtekę pasakyti: „Taip, paslydau, suklydau. Mokėsiu už dukros auginimą, auklėjimą ir visa kita.“
Bet jis savo dukrai netgi savo pavardės nesuteikė pradėjęs išvedžioti, kad tai pakenks vaikui. O gal yra visiškai kitaip? Jei dukra nebus Gražulytė, tai bus galima įsivaizduoti, kad jų praktiškai niekas nesieja? Nors DNR tyrimai jo tėvystę įrodė.
Šiuo atveju labai tinka šūkis: „Būk vyras“. Kam reikėjo viso to spektaklio? Juk vaikas liks visam gyvenimui. Nors dviejų žmonių nebesies jokie jausmai ar chemijos, bet kiekvieną dieną gatvėmis vaikščios jūsų kūnas ir kraujas. Gyvenimas, tikiu, viską išspręs.
Nemeluosiu, iki šio skandalo jis man buvo atrodė neblogas parlamentaras, bet po savo epinės kovos su jauna mama ir savo idealų sulaužymo jis man tapo menkaverčiu žmogumi.
Norisi, kad ne tokie žmonės atstovautų mums valdžioje. Taigi, norėčiau palinkėti Petrui vyriškumo ir tinkamai pasirūpinti tuo, kas dar negali savimi pasirūpinti. Ir nebegrasinti jaunai mamai vaiko atėmimu. Tai žema ir nevyriška.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.