Artimam žmogui okulistas išrašė vaistų – lašų akims nuo uždegimo. Nusipirko. Kaina, aišku, žvėriška – už 3 ml. virš 15 eurų. Na, bet reikia tai reikia – juk akys, visa šviesa gyvenimo.
Kadangi reikėjo mano pagalbos lašinant į akis, tai pasidomėjau tais vaistais. Ir, pasirodo, kad pardavė visai ne tokius, kurie buvo parašyti recepte – ir kiekis ne tas (nes recepte 5 ml.) ir koncentracija kita (nupirkti – daug stipresni, nei išrašytieji), ir lašint juos reikia tik kartą, o ne tris kartus, kaip recepte...
Tikrai pasibaisėjau, nes jei būtų pagal receptą lašinta 3 kartus, tai visas akis galėjo „išdegint“ nuo triskart didesnės koncentracijos.
Ar vaistininkė nematė, kad parduoda ne tą vaistą? Kai paklausiau, atsakė, kad jų tinklo vaistinės tų lašų kaip recepte neturi. Tai pardavė kitų! O ko čia smulkintis – akys juk ne nuosavos...
Ar negalėjo perkančiam pasakyti, kad neturi reikiamų vaistų, kad ieškotų kito tinklo vaistinėse? Matyt, labai reikėjo, kad pirktų būtinai pas juos.
Nusipirkom mes tų vaistų kitoje vaistinėje, kito vaistinių tinklo. Sumokėjom dar 15 eurų...
Tai vėl apibendrinu – žmonės, būkit dėmesingi, nes mausto mus „verslinykai“ visur ir visada! Tad atsipalaiduoti lietuviui – nelemta: skaityk, skaičiuok ir nežiopsok!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
