Stebiu aš visą šitą istoriją ir man šiurpas eina labiau nei žiūrint siaubo filmą. Situacija išties nepavydėtina, tėvams reiškiu užuojautą, ką tenka ištverti. Ką išgyvena pas globėjus išvežti vaikai, taip pat sunku įsivaizduoti. Nežinia, kaip tai paveiks mažylių psichiką ateityje.
Visa šalis dabar piktinasi, koks „Barnevernet“ Lietuvoje prasidėjo, tikra vaikų ir tėvų medžioklė! Sutinku, šiuo atveju Vaiko teisių tarnyba, iškart atimdama vaikus, tikrai perlenkė lazdą.
Tačiau įdomu, kaip vaikų teisių specialistai turi elgtis gavę pranešimą su vaizdo medžiaga apie mušamą vaiką? Kaip neperlenkti lazdos nustatant tariamą ar realią tėvų grėsmę, galbūt keliamą jų pačių vaikams?
Mes jau pamiršome vieną baisų dalyką – pamiršome šiurpią Matuko istoriją, kaip beveik prieš porą metų motina su patėviu savo rankomis jį užmušė. Pamirštame, kiek vaikų vis dar atvežama į ligoninę su sutraiškytomis kaukolėmis.
Po kiekvieno smurto atvejo tarnybos kalamos prie kryžiaus, todėl institucijose dirbantys žmonės, bijodami tokių tragedijų pasikartojimo turbūt ir imasi kardinalių, nehumaniškų priemonių.
Manau, kad ši istorija turėtų būti skaudi, bet naudinga pamoka ne tik valstybinėms institucijoms, ginančioms vaikų gerovę, ne tik tėvams, kurių kiekvienas turime skirtingą auklėjimo metodiką, bet ir visiems nepažįstamiems praeiviams, kurie turėtų žinoti, kad vos vienas neatsargus, nepasvertas žodis gali sugriauti daug gyvenimų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
