Kokią ją pastaruoju metu regiu – susiskaldžiusią, reformų plėšomą, despotiškai valdžios bandomą tildyti ir kontroliuoti įstatymiškai, tebealinamą emigracijos ir socialiai neteisingą bei vis bandančią tapti Vakarais, nors tebealsuojančią pilnais plaučiais Rytais.
Ir nors begalė gerų dalykų įvyko Lietuvoje tapus nepriklausoma valstybe (o ir kitaip būti negalėjo – juk tapome laisvais ir nepriklausomais ir tai jau savaime didingas dalykas!), tačiau įstojimas į naujas sąjungas bei tapimas Vakarų valstybių bendrijos dalimi ir didžiulės piniginės injekcijos į valstybę savaime mūsų žmonių nepadarė vakariečiais ir taip savaime neišmokė, kas yra demokratija – tam reikia laiko.
Vien būnant nepakanka, jog taptum vakarų demokratijos piliečiu – reikia išmokti patiems susikurti tokį gėrį pas save Lietuvoje, kad nereikėtų išvažiuoti į tuos TIKRUS vakarus. Žodžiu, pasirašius sutartį dar netampi kažkuo – kaip kad ir parašius popieriuje žodį „reforma“ ir padėjus parašą dar nereiškia, kad reforma realiai įvyko ar ruošiasi įvykti greitu metu – tam reikia daug ir įvairių komponentų – daug darbo, finansinių bei žmogiškųjų resursų paskirstymo, sisteminių pokyčių ir.t.t.
Kaip pastaruoju metu mums tenka pastebėti, kad vien pasirašytos sutarties ne gana – Pvz. Matuko reforma, reforma švietimo srityje ir dar daug kitų nepavykusių bandymų fiktyviai vaidinti darbą parašant lape žodį „reforma“.
Kai negabūs žmonės bando būti, kuo nėra ir daryti tai, ko nesugeba ir net nesiruošia pripažinti savo klaidų ar kreiptis pagalbos į gabesnius už juos – tai rodo, kad mes tik mokomės būti valstybe, kokia trokštame būti. Mes tik mokomės būti demokratija.
Liaudis – kaip rodo pastarieji įvykiai, iš ties man kelia didžiulį džiugesį – protestai, streikai – pagaliau piliečiai suvokia, kad tai jie svarbiausia demokratinės valstybės jėga ir jie pagaliau reikalauja būti išgirsti.
Užaugo karta, kuri yra laisvos demokratinės visuomenės kartos asmenybės, tai žmonės, kurie gali pasiskaityti, kaip yra kitur visuomenėse, kaip yra ten, kur pažangesnė valdžia tvarko valstybės reikalus.
Nuo žmonių tampa vis sunkiau kažką nuslėpti ir sunkiau žmones išdurinėti (žinoma tuos, kurie yra pakankamai intelektualūs atsirinkti informaciją ir kurie nėra socialianiame užribyje), nei tais gūdžiais sovietiniais laikais, kuriais gimė, užaugo ir dirbo asmenims, kurie dabar atstovauja mūsų interesams būdami valdžioje ir kurie, kaip iš pastarųjų įvykių tenka suprasti, menkiausiai sugebėjo pasistūmėti supratime, kas yra demokratinė visuomenė.
Kaip rodo karti nūdienos patirtis – komunikacijos su visuomene neatsirado daugiau, atskaitomybės apie atliktus darbus neatsirado daugiau, piliečių įtraukimo į valstybės valdymą neatsirado daugiau, valdžios atstovų kintamumo partijose neatsirado daugiau ir taip toliau galima būtų vardinti.
Neskaidri, korumpuota ir nekomunikuojanti su piliečiais valdžia – tai nėra tai, ko trokštame savo valstybei ir jei nepritariame kvailiems valdžios sprendimams – priverčiame juos išgirsti! – štai demokratijos šventė Lietuvoje – valio mokytojams!
Valio juos palaikantiems tėvams, valio juos palaikančiai Lietuvos jaunajai kartai – moksleiviams. Valio, jog mokytojai jie atlieka tiesioginę savo pareigą ir šiandien mus moko būti demokratinės valstybės piliečiais, kur niekas niekada neturi bijoti reikšti savo nuomonę ir neprivalo taikstytis su neteisybe ir neturi bijoti valdžios – nes valdžia tėra visuomenės išrinkti atstovai, kurie dirba mums – liaudžiai. Ir jei jie dirba blogai – liaudies teisė yra apie tai pasisakyti ir pakeisti jiems blogai dirbančius atstovus.
Valdžios atstovai pastaruoju metu sugebėjo parodyti, jog menkiausiai per visus nepriklausomybės metus išmoko gyventi pagal vakarų demokratijos principus – o elgesys su protestuojančiais piliečiais – mokytojais – eilinį kartą sukėlė pasidygėjimą valdžios atstovų elgesiu.
Labiausiai sumenkino save švietimo ministrė ir premjeras, o po trijų savaičių suvokusi, kad apskritai kažkas vyksta šalyje, apie save priminė ir prezidentė. Mūsų valdžios atstovai per visus nepriklausomos Lietuvos metus tesugebėjo tobulai išnaudoti demokratinio valdymo trūkumus kaip pvz.:
a) atstovai patys sau nustato privilegijas bei savo veiksmų kontrolę;
b) atstovai turi teisę pakeisti pažiūras po rinkimų;
c) atstovus galima papirkti;
d) atstovai gali naudotis valdžia asmeniniams interesams tenkinti;
e) atstovai gali keisti rinkimų įstatymus, tuo nepastebimai uzurpuodami galimybę patekti į valdžią ir tt.
Visi šie punktai tėra iš apibrėžimo – kokius trūkumus gali turėti demokratinis valdymas ir jie, deja, kuo puikiausiai iliustruoja mūsų valdžios atstovus ir tai, kuo serga mūsų valstybė bei ją valdantys daugybę metų žmones, kurie niekaip negali atsikratyti sovietinių demonų savyje.
Nors liaudis, ypatingai jaunoji karta, teikia daug vilčių, suprasdama ir palaikydama socialinę grupę – mokytojus ir kartu protestuoja, nes suvokia, kad tik kovodami kartu kovoja ir už savo teises, nes viskas visuomenėje tarpusavyje susiję.
Tai nėra tik mokytojų interesai – tai ir vaikų, jų tėvų ir kitų būsimų kartų interesai, o pagaliau, jei valdžia nenori girdėti šį kartą, tai kas garantuoja, kad norės išgirsti kada nors?
Kai kita socialinė žmonių grupė belsis, ar valdžia neapsimes kurčia? Jei nepralaušime šį kartą barjero, skiriančio valdžios atstovus ir visuomenę, tai kada tai gali įvykti apskritai? Juk tik mes – liaudis kuriame visuomenę, kokia ji yra, tad kokią mes ją norime pamatyti?
Paklūstančią, nes bijančią valdžios, įstatymų ir naujų draudimų, ar visuomenę, kurioje svarbiausi klausimai sprendžiami įsiklausant visuomenės, tariantis su piliečiais, atliekant esmines reformas šalyje ir sprendžiant svarbiausius klausimus referendumų būdu (kaip pvz. Šveicarijoje). Kaip, pavyzdžiui, milijardus kainuojantis finansavimas kariuomenei, ar tai turi būti 2 ar virš dviejų procentų ir pan.
Tokie esminiai visuomenę veikiantys klausimai tiesiog privalo būti sprendžiami demokratiškiausiu būdu – tiesiogiai tariantis su visuomene (juk perteklinis vienos srities finansavimas kainuoja kitų sričių geresnį finansavimą?).
Referendumais spręsti daugybę pačių svarbiausių klausimų tikrai yra įmanoma tokiose mažose valstybėse kaip Lietuva. Lietuvoje ši teisė piliečiams yra smarkiai apribota. Akivaizdu, jog valdžios atstovai to nenori. Akivaizdu, jog Lietuvoje vadžios atstovai tiesiog bijo kalbėtis su tais, kurie juos išrenka savo atstovais – tam, kad būtų išgirsti Lietuvos mokytojai, turėjo patirti panieką ir patyčias.
Valdžia nesivargina aiškinti, o tiesiog liepia, įsako vykdyti, ne šviečia – nes švietimą labai jau brangu finansuoti. Taip juk daug paprasčiau – gąsdinti ir priversti pasikeisti žmogų dėl baimės.
Ugdymas, mokymas, keitimasis per mokymąsi ir supratimą, tai labai jau ilgas procesas – mūsų valdžios atstovams per daug sudėtingas ir per daug brangus.
Tad kas iliustruoja, jog Lietuvoje demokratija nefunkcionuoja tinkamai? Teoretikai sako, kad geriausi įrodymai, kad valstybėje atstovaujamoji demokratija ne visiškai teisinga, kai priimami sprendimai, kuriems akivaizdžiai nepritaria dauguma gyventojų; kai valdžioje išlieka neatsistatydinę atstovai ir vyriausybės su labai žemais visuomenės palaikymo reitingais; kai piliečiai iš valstybės bėga į užsienį (nenormaliai aukštas emigracijos lygis). Deja, liūdnai prie kiekvieno iš teiginių galime dėti po varnelę. Demokratijos testas neišlaikytas. Eikime kartoti kurso iš naujo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
