Mano ir vaikų mokslo kelionėje buvo tik maža dalis pedagogų, dauguma statistai, nurodantys, ką kitai pamokai išmokti. Augindama vaikus visada buvau su jais mokymosi procese. Norėjau, kad mano vaikai įgytų išsilavinimą, tačiau jau nuo penktos klasės buvo aišku, kad kai kurių dalykų įsisavinimui reikės korepetitoriaus.
Mes, mamos, dalindavomės gerų korepetitorių kontaktais ir prieš mokslo metų pradžią pirmiausia rūpindavomės ne mokslo priemonėmis, bet vieta pas gerą korepetitorių.
Korepetitorius – tai tas pats pedagogas, tik po pietų. Ačiū dievui, vaikai baigė mokyklą iki man tampant neįgalia. Ne ne, aš nesuklydau. Man reikalingų tik vienų vaistų kursas 7 dienom kainuoja 120 eurų.
Kadangi mano ligos priskiriamos retų ligų kategorijai, tai valstybė negali jokių vaistų kompensuoti. Kadangi esu neįgali ir neturiu jėgų apsigyventi ministerijoje, tai raitausi iš skausmo ir meldžiuosi už mus, neįgaliuosius.
Su nuostaba stebiu mokytojų streiką ir prisimenu santaupas, išleistas korepetitoriams. Mano mieste viena akademinė valanda kainavo nuo 15 iki 30 eurų. Pamokos pas mokytojus prasidėdavo po pietų.
Dabar valdžia yra bloga, nes nekontaktinių valandų skaičių reikia atsėdėti mokykloje... Ir taip valdžia skriaudžia... Bet mokytojai nutyli vieną dalyką, kad taip valdžia atima gerai apmokamas korepetitoriaus valandas, už kurias nereikai mokėti jokių mokesčių.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
