Noriu pateikti tokio tipo atsakymą ponui Erlickui, kurio, beje, dvi knygos yra ir mano lentynose. Taigi.
Vaidas Vaitkaitis Juozui Erlickui ir visuomenei:
– Ar alkoholis nuodas?
– Ne, nu tai nuo tiek, kiek geriu, nieko nebus man...
– Klausiu, ar tai nuodas?
– Tai, kad aš tik per šventes vieną taurelę, nuo tiek nieko neatsitiks.
– O tai kodėl indų ploviklio per šventes negeri? Nuo to gi, taip pat, nieko nebus. Tai visgi alkoholis nuodas ar ne?
– Nu taip, tai nuodas! Ko tu nori iš manęs?!
– Tiesiog stebiuosi, kodėl tu juokiesi iš tų, kurie stengiasi, kad tu negertum nuodų. Juk tas, kuris rūpinasi tavo sveikata, tau turėtų būti geresnis draugas nei tas, kuris Kalėdoms dovanoja alkoholį.
Ir tas „kaimynas su dideliu buteliu vyno“ iš Marijono Mikutavičiaus dainos, gal visai nėra tavo draugas. Tu nepagalvojai, kad mes dovanojam alkoholį ir įpilam jo tiems, kuriuos mylim ir gerbiam.
Juk turėtume priešui pilti nuodus, bet mes su priešais alkoholio negeriam. Atvirkščiai – nuodydami priešus alkoholiu prie apskrito stalo, juos padarome savo draugais. Ar tai ne paradoksas? Ar tu draugautum su tuo, kuris tau įpiltų indų ploviklio?
Pokalbį girdėjusi iš gretimo kambario 3-jų metų Kamilė:
– Tėti, kodėl žmonės nuodija, kuriuos myli?
– Dukrele, žmonės taip daro, nes nuo pat gimimo jiems buvo rodoma, kad šitie nuodai visai ne nuodai. Šitie nuodai yra paslėpti gražiose dainose, reklamose, filmuose, laikraščių straipsniuose.
Žmonės yra biorobotai, panašūs į tuos, su kuriais tavo brolis Emilis žaidžia. Ką biorobotai mato nuo mažens, ką jiems įprogramuoja, tą jie daro užaugę. Ir jie dėl to nekalti. Jie tiesiog taip užprogramuoti.
– Tėti, o kas žaidžia su biorobotais?
Tai klausimas visuomenei.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
