Kadangi galvoje yra dar ir cista, gydytojai rekomendavo visą gyvenimą būti budriems ir atsiradus neįprastiems simptomams, tuojau pat kreiptis į gydytojus.
Pasijutus blogai kreipėsi į medikus
Šį rudenį buvo kaip tik tos atvejis. Sūnui labai suskaudo galvą. Skubios medicinos pagalbos centre, į kurį kreipėsi, jam patarė apsilankyti pas neurologus. Ką sūnus ir padarė.
Kadangi pas tą gydytoją, kurią jis lankėsi anksčiau, laisvų vietų nebuvo, jis užsiregistravo pas kitą neurologę. Eilės sulaukė tik po dviejų mėnesių, praėjusių metų gruodį.
Čia ir prasideda pats įdomumas. Pagyvenusi gydytoja neurologė, pamačius jauną vaikinuką savo kabinete, matyt suprato, kad kyšio negaus, todėl pradėjo iš jo tyčiotis.
Sūnus net nespėjo dorai papasakoti, kas jam nutiko. Spėjo ištarti tik kelis žodžius, kad dažnai ir stipriai skaudą galvą, kaklą, sutriko miegas, tačiau gydytoja savo arogantišku kvatojimu nutraukė jo pasakojimą pašaipiai pridūrusi, kad galvos skausmas nėra priežastis kreiptis pas neurologą! Rimtai? Tai pas kurį gydytoją eiti suskaudus galvai? Pas ginekologą ar proktologą?
Sūnus dar bandė atkreipti gydytojos dėmesį pasakęs, kad galbūt skausmo priežastis yra dėl įgimtų problemų. Gydytoja tik po šių žodžių atvėrė sūnaus ligos istoriją! Iki tol bendravo tiesiog „iš lempos“...
Gydytojos grasinimai
Paskaičius kelis lapus pakomentavo: „Na ir kas, kad tu turi tą įgimtą smegenų patologiją. Su ja gimei, su ją ir numirsi.“
Sūnus pasimetė, bet dar bandė kovoti už savo sveikatą, bandė aiškinti, kad jam liepė nuolat stebėti savo būklę ir esant pablogėjimui iškart kreiptis į gydymo įstaigą. Ką jis ir padarė. Ir jis norėtų, kad gydytoja surastų esamos problemos priežastį ir padėtų ją pašalinti.
Į tai gydytoja atšovė: „Nieko aš tau netirsiu, jokių tyrimų neskirsiu! Eik namo ir nesuk man galvos!“
Sūnus nenusileido. (Gerai, kad aš jį perspėjau, kad būna įvairių gydytojų, ypač neurologų. Taip pat buvau susidūrus su visokiais, nenorinčiais gydyti).
Sakė niekur neišeisiantis, kol nebus ištirtas ir paskirtas gydymas. Gydytojai jo užsispyrimas labai nepatiko. Dar kartą pavarčius ligos istoriją ji tarp kitko pasiteiravo sūnaus, kur jis dirba ir ar vairuoją automobilį.
O gavus atsakymą – pratrūko… Pradėjo rėkti. „Ar nori, – sako, – dabar paskambinsiu į policiją ir liepsiu atimti iš tavęs teises? Jei jau esu toks didžiulis ligonis, automobilio vairuoti negali! Dirbi elektriku? Negali dirbti tokio darbo! Tuojau pat paskambinsiu tavo viršininkui, kad tave atleistų!“
Nesuprantu, nuo kada pas mus gydytojai patapo budeliais? Kas leido gydytojams grasinti pas juos pagalbos atėjusiems pacientams? Ne ši gydytoja mano sūnui išdavė teises vairuoti, ne ji įdarbino, tai kokio velnio ji viską atiminėja?!
Sūnus, be abejo, išsigando tokių neurologės grasinimų. Vairuotojo teisės ir darbas yra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis. Jo liga niekada netrukdė nei teisėms gauti, nei dirbti. O čia toks posūkis… Tačiau net ir baimė viską prarasti nesustabdė sūnaus kovoti už savo sveikatą.
Paskaitė atsiliepimus
Į gydytojos grasinimus jis sureagavo taip. „Jei, – sako, – jūs draudžiat dirbti, tai tada paskirkite neįgalumo pašalpą. O jei nesutinkate nei gydyti, nei skirti, teks kreiptis aukščiau.“
Po šių žodžių neurologė sugebėjo pakelti užpakalį nuo kėdės ir apžiūrėti mano sūnų. Tačiau tai buvo padaryta akivaizdžiai atmestinai, tik dėl formalumo. Kaip dėl formalumo buvo paskirta atlikti ir keletą tyrimų. Sūnus nežino, ar tie tyrimai paskirti tokie, kokie reikia. Bet daugiau su gydytoja aiškintis jis jau neturėjo jėgų.
Šis apsilankymas pas gydytoją mano sūnui kainavo nemažai nervų. Kai su juo kalbėjausi, jautėsi, koks jis yra susijaudinęs, net iki ašarų. Klausydama jo pasakojimo susijaudinau ir aš.
Kas per išperos, galvoju, dirba tose poliklinikose? Reikia išsiaiškinti. Įvedžiau tos neurologės pavardę į „google“ ir susiėmiau už galvos perskaičius pacientų atsiliepimus apie ją. Va, kaip svarbu pasidomėti apie gydytoją prieš registraciją. Kad nepatektum pas tokią žiežulą, pas kurią pateko sūnus. Bet kita vertus. Kai netikėtai susergi, neturi pasirinkimo. Nes pas gerus gydytojus niekada nėra talonėlių!
Štai kokie tie atsiliepimai. Kad gydytoja neprofesionali, nesigaudanti ir arogatiška, pacientai jai nė motais, jei neduodi kyšio, tyčiojasi iš sergančiųjų. Pas ją pabuvoję pacientai ragino aplenkit ją iš tolo.
Pasirodo, ši gydytoja įžeidinėjo ne tik mano sūnų, bet ir kitus savo pacientus. Kyla logiškas klausimas. Kas leidžia tokiai gydytojai dirbti? Kodėl vadovybė nekreipia dėmesio į pacientų nusiskundimus? Jie ką, laukia, kol koks pacientas numirs dėl šios gydytojos aplaidumo? Man atrodo, su tokiais „medicinos“ darbuotojas reikia elgtis atitinkamai. Nemoki dirbt – eini šėko pjauti. Eilėje laukia daugybė jaunų perspektyvų gydytojų!
Jei mano sūnui šį kartą pražiūrės ligą ir jis taps neįgaliu ar atsitiks dar kas nors baisiau, pasamdysiu geriausius advokatus, bet surasiu tiesą. Klinikai teks sumokėti tikrai nemenkus pinigus. Neatleisiu ne tik gydytojos klaidos, bet ir to, kad įstaiga leido savo patalpose žeminti kenčiantį žmogų…
O sūnui patariau kitą kartą eiti pas gydytoją su diktofonu. Vėliau įrašus paviešinant internete. Reikia, sakau, kad tauta žinotų savo „didvyrius“. Gal bent tokiu būdu galima bus priversti ją ar panašius į ją gydytojus tinkamai atlikti savo profesionalias pareigas bei laikyti liežuvį už dantų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
