Esu pirmos grupes neįgali Jelena iš Šiaulių. Turiu sunkią negalią – cerebrinį paralyžių – judu neįgaliojo vežimėlyje.
Turiu 6 metukų dukrytę, taip pat ir sugyventinį, kuris teisiškai yra pripažintas ir mano šeimos nariu ir mano globėju. Žodžiu, esame darni šeima ir, atrodytų, turėtume gyventi ir džiaugtis, bet, deja, negaliu.
Būstas nepilnai pritaikytas neįgaliajam
Negaliu, nes gyvenimo situacija yra tokia: socialiniame būste gyvenu nuo 2015 kovo. Praktiškai visą šį laiką man tenka kovoti dėl mano gyvenimo kokybės. Atvykusi čia gyventi iš karto parašiau prašymą dėl būsto pritaikymo mano poreikiams.
Nuo tada viskas ir pasidėjo – buvo padarytas pandusas (nuovaža). O dėl visų kitų dalykų tenka ir iki dabar dar kovoti su Šiaulių valdžia. Kadangi visada akcentuojamas tik pandusas, tai būsto viduje taip ir likau be jokių pritaikymų.
Ar galite įsivaizduoti, kad būste, kuriame gyvena žmogus su judėjimo negalia (judantis neįgaliojo vežimėlyje, turintis lygsvaros problemų) po būsto pritaikymo nėra nei specialių laikyklių, nei nenuleisti elektros jungtukai...
Tokių trūkumų aš galiu vardinti labai daug. Negaliu net ramiai atlikti elementarios būtinosios higienos. Nuolatinis pavojus nukristi – jokio saugumo, jeigu nori, laikykis už oro. Kadangi man vis sakė, kad svarbiausia yra pandusas, apie kitus dalykus buvo sakoma: „Kiti dalykai – laiko klausimas“... Taip, tas žodis tapo pasityčiojimu.
To, kas turėjo būti padaryta, aš laukiu iki pat dabar ir dėl kiekvienos smulkmenos turiu kariauti. Tiesa tokia, kad apsiginti paprastam neįgaliam žmogui sunku.
Pasijuto apgauta
Ar mes apskritai gyvename teisinėje valstybėje? Kaip man toliau gyventi? Kai man padarė tą pandusą, aš būtent dėl jo ir pasirašiau. Buvau apgauta, nes man buvo pasakyta, kad jeigu kas nors netinka, tai išmontuos pandusą ir išsiveš. Todėl aš ir pasirašiau. O dabar kenčiu bandydama ką nors įrodyti, nes trūkumų pilna.
Kenčiu dėl gyvenimo kokybės nebuvimo. Apie galimybę gyventi oriai, kuri dabar propaguojama ant kiekvieno kampo, aš apskritai tyliu. Orumas šiuo atveju iš manęs atimtas, kadangi turbūt turėsime savo lėšomis daryti tai, ko vis nesugeba iki galo padaryti valstybė.
Vis vilkina ir vilkina tuos pritaikymo darbus...
Jeigu, pavyzdžiui, savivaldybė įdėjo plastikinius langus, tai palanges paliko senas mūrines, suskilusias. Po ilgo karo pavyko pasiekti, kad vieną palangę pakeitė į plastikinę, o kitą paliko seną mūrinę, nors pastaroji buvo tokia pat suskilusi. Ir taip su kiekvienu dalyku.
Eis išmaldos prie bažnyčios
O tuo pačiu metu valdžia vis prašo nesikreipti niekur aukščiau. Svarbu jiems vilkinti ir versti žmones tylėti. Jų gyvenimo kokybė jiems nesvarbi. Valdžiai, dėl ko aš tik besikreipčiau, atrodo, kad prašau per daug. O aš turiu teisę į gyvenimo kokybę ir nemanau, kad tai kažkas neįtikėtinai ypatingo.
Matyt, tiesiog tam, kad pagerinčiau savo buitį, aš geriau iškelta galva stovėčiau prie bažnyčios ir prašyčiau pagalbos iš paprastų žmonių. Paprasti žmonės girdi ir supranta mane geriau negu valdžia. Negu tas pats mūsų Šiaulių meras, kuris dalyvauja įvairiose akcijose, renginiuose, sėda į neįgaliojo vežimėlį ir dejuoja, kaip tokiems neįgaliesiems sunku. Bet tikrų bėdų dažniausiai nenorima matyti.
O prie bažnyčios gal pavyktų surinkti pinigėlių greičiau nei per tos 10 metų, per kuriuos man suteikiama galimybe pretenduoti į naują pritaikymą. Stovėsiu prie šventoriaus tam, kad galėčiau pagerinti savo buitį.
Pabrėžiu – maisto, drabužių mes tikrai turime, dar ir kitą galime pavaišinti, bet štai pritaikymams reikia pinigų. Net valstybė amžinai dejuoja, kad pinigų nėra. Na ir ką čia bepasakysi?
Turi įrodyti savo sunkią būklę
Pasirinkimo kito valdžia nepalieka man. Teks pasikliauti paprastų žmonių supratingumu ir pagalba. Nes maudytis ar kitaip save apsitarnauti reikia dabar, o ne po 10 metų. Mano ir būklė sunkėja, bet, matote, turiu ir tą įrodyti.
O kaip įrodyti, jeigu, pavyzdžiui, gavau siuntimą registruotis tomografiniam tyrimui Šiaulių ligoninėje dar vasarį, o talonėlis tam tyrimui – birželį. Nes eilės prie to aparato. Dabar skaičiuokite, kiek reikia laukti?
Nori – važiuok į kitą miestą, o kaip važiuoti, niekam, matyt, irgi neįdomu. Nors turime automobilį, bet jis 19 metų senumo ir važiuoti neįgaliajam kažkur toliau už miesto gali būti tiesiog pavojinga.
Kito automobilio įsigijimo man irgi nekompensuoja, nes pati nevairuoju. O transportuoti mane autobusu labai sudėtinga – misija neįmanoma. Jeigu man nepriklauso nei automobilis, nei kokybiškas būsto pritaikymas, su kuo susijusi mano gyvenimo kokybe, tai kas man tada priklauso šioje valstybėje?
***
Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių paslaugų skyriaus komentare teigiama, kad minėta moteris 2015 m. gegužės 20 d. kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės socialinių paslaugų centrą su prašymu pritaikyti jos būstą – iš lauko patekti vežimėliu į būstą.
„Būsto pritaikymo komisijos sprendimu darbai buvo atlikti 2016 m.
Vadovaujantis Būsto pritaikymo neįgaliesiems 2016–2018 metų tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2015 m. rugpjūčio 10 d įsakymu Nr. A1–460 „Dėl būsto pritaikymo neįgaliesiems 2016–2018 metais tvarkos aprašo patvirtinimo“, moteriai priklausančiame būste, 2016 m. buvo atlikti šie darbai: balkono durų išėmimas ir platinimas, praplatintų durų ir lango įstatymas, panduso montavimas, turėklų tvirtinimas, šaligatvio dangos įrengimas.
2016 m. lapkričio 18 d. buvo pasirašytas būsto pritaikymo neįgaliajam darbų užbaigimo aktas, su kuriuo moteris susipažino pasirašytinai ir jokių pastabų dėl atliktų darbų nepateikė.
Šiaulių miesto savivaldybės biudžeto lėšomis 2016 m. kovo-gegužės mėn. bute buvo pakeisti 2 kambarių langai, 2017 m. lapkričio-gruodžio mėn. įdėtos praplatintos lauko šarvo durys su dviem akutėmis, 2018 m. rugsėjo mėn. įrengtas autonominis dūmų signalizatorius (detektorius).
Vadovaujantis minėto aprašo 6 punktu, suaugusiam neįgaliam asmeniui būstas gali būti naujai pritaikomas ne anksčiau kaip po 10 metų nuo paskutiniojo sprendimo pritaikyti būstą priėmimo dienos, išskyrus atvejus, kai asmeniui nustatomas didesnis negu turėtas judėjimo ir apsitarnavimo funkcijų sutrikimas.
Minėta moteris kol kas nesikreipė į Šiaulių miesto savivaldybės socialinių paslaugų centrą su prašymu iš naujo pritaikyti būstą ir nepateikė dokumentų, įrodančių, kad jai nustatytas didesnis negu turėtas judėjimo ir apsitarnavimo funkcijų sutrikimas.
Šiaulių miesto savivaldybė, gavusi asmens prašymą, jį nagrinės teisės aktų nustatyta tvarka“, – teigiama Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių paslaugų skyriaus komentare.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
