Visus mokymosi metus žingeidžiai ir su didžiuliu noru lankiau mokyklą, dalyvavau tarptautinėse konferencijose, olimpiadose ir buvau aktyvi popamokinėje veikloje: koncertai, protmūšiai, sporto varžybos, organizacijos. Na taip, esu šiek tiek universali ir ši savybė, patikėk, ne tik padeda, bet ir slegia.
Niekada nebuvau ta, kuri labai daug kalba ar neįprastai greit susidraugauja. Priešingai. Pradinėse klasėse buvau patyčių objektu, nes nešiojau akinius, turėjau vieną draugą ir gerai mokiausi. Eilinis stereotipas, bet visi iš to išaugome.
Kiek vėliau supratau, kad niekas, be manęs pačios, neapgins ir mano balso neįgarsins. Įvyko lūžis. Baigiau aštuntą klasę, visa mokykla plojo, kai atsiėmiau pagrindinio ugdymo atestatą. Jaučiausi puikiai. Na, ir galiausiai gimnazija, savęs realizacija, ateities planai, suvokimas, kad švietimo sistemoje esu tik dar vienas skaičius. Dar vienas statistinis vienetas.
Dešimtoje klasėje mūsų paprašo pasirinkti mokomuosius dalykus. Sudėtinga, nemanai? Kai esi vos 16, turi nuspręsti, kuo norėsi būti. Į duris pasibeldė paskutinieji metai. Ir jie taip įnirtingai ir greitai bėga, kad aš tikrai nebespėju kvėpuoti.
Dėl neturėtos rožinės vaikystės suaugau kiek anksčiau, subrendau ir mokesčius mokėti mokėjau, pinigus skaičiuoti gebu nuo 14. Tai šiek tiek žlugdo, švelniai tariant, nes vaikystė daro labai didelę įtaką tolimesniam gyvenimui. Grįžtant prie temos, dvyliktoje klasėje visiškai pasimečiau.
Nebežinau, ar noriu tapti tuo, apie ką galvojau. Nebežinau, kuo noriu tapti apskritai, kai mokytojai žiūri kreivai.
Neslėpsiu, pažymiai stipriai suprastėjo. (Visus 11 praėjusių metų metinis vidurkis nebuvo žemesnis 8,5). Jausmas toks, lyg per antrą pasaulinį stovėčiau eilinių rikiuotėje, o specialioji komanda varytų į priekį ir šautų, jeigu pabandyčiau sustoti. Bijau, kad niekur nebeįstosiu.
Mokykloje nebesuprantu elementaraus parašyto sakinio, nė nebenoriu ten eiti. Grįžusi stengiuosi rasti bet kokią veiklą, kad netektų sėsti prie knygų. Ir ne dėl to, kad ponas tinginys būtų mane apkabinęs, o dėl to, nes nebepajėgiu suvokti, analizuoti. Nebenoriu suprasti.
Pagalvoju, kad dirbti yra kur kas lengviau. Nepriimkite klaidingai, kiekvienas darbas yra sudėtingas, tačiau mokykla ne tik pastatas. Tai rėmai, į kuriuos, jeigu netilpsi, būsi supjaustytas dalimis ir iš tavęs sudėlios puzlę. Atrodysi lyg puikus meno kūrinys, nes privalai.
Didžiausias šių laikų paradoksas, jog nebaigęs mokyklos, žinoma, yra išimčių, gyvenime bus kiek sudėtingiau. Paprašys žvilgančio popieriaus, jeigu negalėsi fiziškai lenkti nugaros visą savo gyvenimą.
Visi šiais laikais pretenduoja tik į aukščiausius laipsnius, talentingi, išskirtiniai asmenys yra pripažinti. O ką daryti, jeigu esu paprasta, turtingų tėvų neturinti ir niekuo per daug neišsiskirianti mergina ir deklaruoju pagrindines vertybes: šeima, atvirumas, viltis, meilė. Keblu.
O ką privalai ir pats žinai: palaikyti reitingą, nes esi statistika. Neparodyti, kad blogai jautiesi, nes mokykla – tai tik debesų ir plunksnų patalai. Švietimo sistemos minusai man užaugino storesnę „skūrą“. Ir kiekvieną kartą, kai pamatau naują reformą, pasidaro liūdna, bet suvokiu, kad negaliu pakeisti nieko viena. Didžiuojuosi šiuo metu vykstančiais mitingais ir streikais. Nes daug balsų aidi garsiau.
Didžiuojuosi žmonėmis, kurie pasišvenčia tapti mokytojais. Mokytojo žodžio sąvoka dažnai sukonkretizuojama kaip mokyklos atstovo, tačiau pagalvok, kiek daug joje telpa.
Mielas abituriente, kad ir kiek daug bus padidėjusi žemės traukos jėga tavo sielai, o egzistencijos klausimą spręsi kasdien ir jeigu jauti, kad skęsti, o sielos namas griūva, prašau tavęs, nebijok, sustok. Giliai įkvėpk, tu gali.
Aš žinau, kad gali ir galbūt net aš galiu. Ir net tada, kai būsi atvirame fronte su savimi, nepamiršk, kad būti geriausiu nebūtinas aplinkos pripažinimas. Būk geriausiu sau, savo artimam. Būk geriausia savo versija, kurią įsivaizdavai, kad būsi, kai tau buvo penkeri.
Tai ne mokslinis straipsnis, tai ne dėsniai, tai ne nepateisintos pamokos ar neperskaityta knyga. Tai tu ir tavo ateitis. Siek, svajok ir kurk. Tu ne vienas ir viskas pasiseks. Patarimas: „Man kiekvieną dieną visais atvejais darosi vis geriau ir geriau“. Gal atrodo kvaila, bet mintys stiprus reikalas. Saviįtaiga – rimta.
Su meile, kiek skęstanti abiturientė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
