Seniai seniai, už kalnų už jūrų, už devynių marių ir devynių vandenynų, į vieną ugdymo įstaigą atėjo Kepenis. Kaip, duokdie, būsimas infektologas, turintis garsiai rėkiančių, moksliniais faktais netikinčių ir iš akademinės bendruomenės besityčiojančių žmonių juodąjį sąrašą, tąkart uždaviau jam klausimų apie skiepus.
Ko tik aš nesužinojau! Juk ten ir abortų liekanų, ir beždžionių inkstų tyrės esti! Gyveni žmogus ir mokaisi... Išvadinau jį melagiu ir, įsivaizduojat, gavau bilietą! Ne baltąjį, o Seiman – atseit, ateik, padiskutuosim. Ir nuo šios vietos prasidėjo kosTmosas...
Gražią popietę, pakviestas gerb. Dainiaus Kepenio akis į akį pakalbėti apie skiepus, praveriu jo kabineto duris ir prieš mane išdygsta dvi mamos, dvi Seimo nario padėjėjos ir Kepenis! Tu matai, kaip atsitinka!
Žinoma, nepasiruošęs tokiai plačiai auditorijai išdėstyti minčių apie mokyklinius chemijos ir mikrobiologijos pagrindus kiek sutrikau, tačiau vis tiek atsisėdau jų tarpe ir laukiau, kas su manim bus – muš, puls, o gal apkabins, sušildys?
Ir staiga, rodos, Lina Rutkauskienė, „Objektyviai apie skiepus“ tinklaraščio kūrėja, pradeda manęs teirautis, ar aš nemanąs, jog skiepijimas prieštarauja žmogaus teisių konvencijai – juk tas procesas, tai nelyg nacių eksperimentas su žmonėmis!
Ką čia dabar tais naciais vadina, sutrikęs galvoju: mane, ar tuos vargšus infektologėlius Laiškonį, Ambrozaitį, Usonį ir t.t... Nespėjus man atsikvošėti iš tosios kontempliatyvios būsenos, staiga Kepenis surinka: „Dabar skambinsim profesoriui, jis tau pasakys!“. Įsijungia jojo telefono garsiakalbis, iš jo girdisi išsigandusio žmogaus balsas, sakąs, jog „dabar ruošiuos skristi, esu oro uoste...“
„Tai nesvarbu!“ – rėkia Kepenis (atseit, po*ui – red. past.) – „Tu mums paaiškink, juk tikrai skiepijant nuo tuberkuliozės pirmąją dieną nesusidaro imunitetas?!“
„Na, mes su doktorante darėm mokslinį darbą, ten jo išvadose sakom, kad gali būti, jog efektyviau antikūnai gaminasi trys mėne...“
„Vo! Matai!“ – nuaidi Kepenio pergalės šūksnis.
„Bet jūs manęs už liežuvio netempkit, ne taip viskas papra...“ – bandė sakyt balsas iš telefono, bet, matyt, kažkaip ten jis jau per tyliai šnekėjo, niekas jo nebegirdėjo.
Vis dar bandąs gaudytis situacijoje klausiu gerbiamų mamų, kad jau čia tokį mokslą darom, kad jau tos vakcinos tokie nuodai, tai gal paaiškinsit, kuo skiriasi aliuminio atomas nuo aliuminio 3+ jono.
„Ne tame esmė! – surinka Rutkauskienė. – Kai mokėsi prancūzų, anglų, rusų kalbas ir pasiskaitysi, kokia ten žala, galėsim šnekėt.“
Aš bandžiau lyg ir aiškint, kad ir angliškai a little bit readinu, ir vokiškai bišken šprechenu, ir kad yo hablo espanol, bet vėl išgirstu Kepenį iškilmingai paskelbiant: „Dabar skambinsim Kiguoliui! Jis tau pasakys!“
O tu žalia rūta! Velykos anksčiau laiko! Su tokia įžymybe per pačio Kepenio telefoną gausiu pasišnekėt!
„Paaiškink jaunimui apie skiepus“, – sako Kepenis.
„Pats esu skiepų auka, – aidi balsas iš telefono. – Tėvai mano gydytojai, esam surinkę nenuginčijamų įrodymų apie skiepų žalą“.
Bandau pono klausti – tiomersalis molekulinis, ar joninis junginys, vis tiek, norėtųsi pasiteirauti, ar su chemijos pagrindais susipažinęs, ar viskas ten tvarkoj su tomis žiniomis.
Bet žiūriu, kad jau manęs klausia: „Jūs čia mano medicinines žinias tikrinat?!“
„Taip, pone raportfiureri, tikrinu“ – norėjau atsakyti įkvėptas B. Sruogos „Dievų miško“, bet atsakiau paprastu „taip“. Vėl išgirstu, kad ne tame esmė!!!
Dieve, kodėl mane tokį kvailą sukūrei, - galvoju. Visi tas esmes žino, mato, girdi, nu aš niekaip neprisikapstau.
Tada Kepenis duoda padėjėjai nurodymą iškviesti prof. Kirkutį. Nu jei mamos neišaiškino tos esmės, jei Kiguolis neatvėrė man akių, tai Kirkutis tikrai atvers! Viltingai laukiu Kirkučio, tuo tarpu mamoms bandau aiškinti, kaip veikia oksidacijos-redukcijos reakcijos. Pripažįstu, kad aliuminis gali būti nuodas, bet natris, širdim prisiekiu!, irgi nuodas! Juk jis – IA grupės šarminis metalas, su vandeniu reaguodamas sprogti gali! Chloras – antros kategorijos cheminis ginklas! Nu, bet natrio chloridą tai į sriubą dedam!
„Palauk! – sako Kepenio padėjėja Ramelytė. – O tai kodėl, kai man į veną leido natrio chloridą, vena nesprogo?!“
Viešpatie, padėk! Tai dėl to ir nesprogo, kad natris netekęs vieno elektrono! Tai daug ką keičia... Bet ji kažkaip manęs nebeišgirdo, matyt, pavasario vėjelis per garsiai ošė, ar paukšteliai kokie sučiulbėjo. Tik palenkė savo galvelę, pavargusią tokią, nualintą Alčausko kalbų, ir skundėsi vienai iš mamų, kad jos anūkai visai ne tokie...
„Kuo galiu padėt?“ – staiga įeina Kirkutis!
Pagaliau! Juk šitas – kardiologas, biomedicinos mokslų daktaras! Tikrai kažkuo padės. Jei ne žiniomis, tai bent valerijono lašais. Bandau paaiškint jam, kad kaip tik kalbėjom apie tai, kaip elektronų konfigūracija jonuose keičia junginių savybes.
„Ne, šitą aš tai suprantu, – sako Kirkutis. – Bet aš kitą jums dalyką noriu pasakyt, filosofinį tokį. Į visatą galima žiūrėti dviem būdais: vienas yra toks, kad jei Marse atsiranda dėmės, tai ir Žemei tai turi įtakos, kad visata yra harmonijoje. O kitas, kad yra pliusas ir yra minusas. Yra juoda ir yra balta. Tai va ir skiepai – yra pliusų, yra minusų.“
Kad tave kur! Visokiems maceinoms, šopenhaueriams ir aristoteliams seniai pradingt reikėjo! Gvildeno jie kažkokias nesąmones apie žmogaus gyvenimo prasmę, eschatologiją, objektyvų visatos pažinimą. Taigi pagrindinis filosofijos objektas – skiepai!
„Dabar aš jums parodysiu grafiką“, – sako Kirkutis, ir rodo. Kompiuterio ekrane. Gražų tokį, spalvoti vaikučiai nupiešti, skirtingų spalvų, dydžių. Tik nelabai aišku, iš kur čia tas grafikas paimtas, ką jis ten rodo.
Ir apskritai, galvojau, kad grafikai gali būti tiesės, parabolės, hiperbolės, sinusoidės, kosinusoidės formos. O dabar – vaikučiai! Matematikos evoliucija akyse! „Reikės Kirkučiui atnešti grafiką apie Europos vyrų varpų ilgius, kreivė būtinai turi būti nupiešta varpų pavidalu“, – žymiuosi pastabą sąsiuvinyje. Juk reikia tokias inovacijas pradėti platinti, naudoti!
Staiga Lina Rutkauskienė man dar kartą pradeda aiškinti, kad skiepai – pažeidžia žmonių teises! Ir šiaip, į tą mediciną stoja tik kalikai! Nėra ten žmonių, kurie turi kritinį mąstymą, vieni kalikai! Nieko sau statistiniai duomenys, galvoju. VU MF – vieni kalikai! 100 proc.!
Bet to statistinio šaltinio ji man taip ir nenurodė... Kepenis pradėjo monologą apie marketologiją, kad ir kas tai bebūtų. Atseit skiepai – farmakomafijos išmislas, marketingo specialistai skleidžia propagandą. Aš savo ruožtu teiraujuosi, ar sakyti, jog skiepuose yra abortų liekanų, nėra propaganda.
„Ne tame esmė! – man sako. – Čia visai kitas reikalas!“
Tada bandau teirautis, ar ponas skiria kamieninių ląstelių kultūrą nuo aborto liekanų. Kažkaip ten jam tas skirtumas taip ir nesusišvietė. Matyt, pavasarinė saulė per ryškiai švietė. Tada pasitelkiu analogiją – pasakau gerb. Kepeniui, kad teigti, jog ląstelių kultūra yra aborto liekana, tai tas pats, kas teigti, jog aš esu spermatozoido ir kiaušialąstės liekana.
„Neeee! – atsako Kepenis. – Nu juk čia visai kitas reikalas.“
Ir tęsėsi tokie dalykai apie dvi valandas... Tada visi pradėjo skirstytis, kas į posėdį, kas vaikų iš darželio pasiimt, kas verkti... Tiesa, gerb. Ramelytė dar pasakė, jog mokykloje vaikai mokinami kapoti: „Juos mokina stalą, kėdę kapoti! Mamą, tėtį kapoti!“
Nelabai ir besupratau, ką jinai turėjo omeny. Gal kokią vaikystės traumą, gal kokio sapno reminiscenciją. Leisdamasis liftu kvėpavau lėtai ir giliai. Ačiū Dievui, mane lydėjo Arminas Bartulis ir Julius Sumskis. Be jų priežiūros tame pačiame lifte būčiau galą pasidaręs...
Grįždamas bendrabutin užėjau į parduotuvę ir dešimt minučių spoksojau į alkoholio skyrių. Gaila, prisigerti kol kas neturiu teisės... Kai jau sėdėjau ant nuosavos kėdės, įsijungiau kompiuterį. Google išmetė naujienas: „LVŽS kandidatas į Europos parlamentą – Šarūnas Marčiulionis“
Nebesijuokiau. Bet ir nebeverkiau. Galvoje tik skambėjo Maironis:
Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį...
***
Seimo narys Dainius Kepenis pamena pažintį su minėtu jaunuoliu ir pateikia savo nuomonę apie jų susitikimą.
„Būsimasis gydytojas, kaip jis prisistatė, Tadas Valentinas Alčauskas, tikrai neeilinė asmenybė. Nors gyvena kitame mieste, bet mokosi Vilniuje, nes buvo pastebėtas mokytojų, kaip talentingas ir daug žadantis ateities Lietuvos kūrėjas.
Kai žiemą lankiausi jo mokykloje klasiokų kvietimu, Tado nebuvo dėl ligos, bet jo klausimą vaizdo įraše man parodė. Tadas kelis kartus vėliau mane kalbino susitikti ir tokia proga atsirado.
Pakviečiau su klasiokais apsilankyti Seime. Sutapo, kad tą dieną ruošėmės visuomeninio judėjimo „Objektyviai apie skiepus“ inicijuotai diskusijai apie privalomą vakcinavimą. Laiko turėjau nedaug, tai vienu metu sprendėme kelis klausimus.
Taip pat ir pokalbis su tėvų atstovais vyko kartu su jaunuoliais. Nes sutapo jų klausimai apie skiepus, į kuriuos turėjo atsakymus „Objektyviai apie skiepus“ organizacijos, jungiančios per 4000 narių, lyderės.
Ir esmė to pokalbio – ne skiepų sudėtis, bet nelaimės, žala, kurią vaikai patiria po vakcinacijos. Taip pat atsakymų į savo klausimus negauna, nes „tai tikrai tikrai ne nuo skiepų”.
Nė karto per daugelį metų nebuvo pripažinta medikų kaltė, nė karto neatsiprašyta, niekada žala niekaip nekompensuota. Nors pasaulyje žinoma tūkstančiai tokių pavyzdžių.
JAV, pavyzdžiui, tėvai prisiteisė už padarytą žalą vaikams po skiepų per 4 mlrd. dolerių. Lietuvoje tūkstančiai atsitikimų, bet išvadų ar kompensacijų – nėra. „Patys kalti“.
Ir dar – bene pats svarbiausias klausimas, kurį kelia piliečiai, tai prievartinis skiepijimas, kuris, labai panašu, ne tik prieštarauja Konstitucijoje deklaruojamoms žmogaus teisėms, bet ir tarptautiniams susitarimams, kurie saugo pasirinkimo laisvę.
Deja, jaunuoliams tos temos, pasirodo, neturi reikšmės. Todėl ir praleido iš savo literatūrinės „kompozicijos“, nes neatitiko pirminio sumanymo. Svarbiausia buvo pagarsėti kaip Seimo narių demaskuotojams.
Nors tie nariai niekada nekėlė tos temos, nes turi kitų darbų ir sumanymų. O klausimo iškėlimui, pasirodo, būtina pavadinti daiktus savo vardais. Tai suveikė ir skiepų tema, dabar jau išgvildenta iki dugno.
Prie to irgi bus prisidėję minėti jaunuoliai. Bet jiems svarbesnis buvo kitas tikslas... Tiek dėmesio tikrai būtų sunku sulaukti iškėlus šį klausimą, kaip atskirą, nedalyvaujant Seimo nariams.
Nežiūrint į labai kritišką mano kolegų ir kitų susitikimo dalyvių nusistatymą šių moksleivių atžvilgiu, manau, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Ateis laikas, kai vaikinai dar prisimins šį nuotykį kaip gerą pamoką abiem pusėms.
Tarp kitko, jaunuolius pakviečiau sekantį rytą kartu pasimankštinti Vingio parke. Atvyko tik Tadas. Kažkodėl apie to ryto pokalbius dar nepaskelbė – matyt netiko „scenarijui”, nors vienas iš jų grupės sakėsi būsiąs režisieriumi. Gal tada ir atsiskleis dar vienas talentas.
O pabaigai norėčiau palinkėti jaunuoliams pažiūrėti į pasaulį ne tik per pigius patyčių vartelius, pro kuriuos eidami ne kartą užkliūva jų bendraamžiai ir dėl to šimtai palieka šį gyvenimą iš nevilties, bet paskaityti Vydūną ir pamatyti, kad, kaip sakė poetas, gyvenime atras ne tik akmenų, bet ir aukso. Jei išmoks ieškoti. Sėkmės, vyručiai, nenusiminkite, viskas dar prieš akis. Gyvenimas tik prasideda“, – komentavo D. Kepenis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
