Labai nesiplečiant – danų pažįstamu rate turime pora, kur vyras yra regiono valdybos ir atitinkamos partijos narys. Svarbias pareigas užimantis žmogus. Tai yra racionalaus, šviesaus, skandinaviško mastymo žmogus (9 kartus pamatuoja, dar 9 pertikrina, o tada jau kerpa).
Taigi, kartą per susitikimą papasakojau jam apie įvykį Jurbarke, kas įvyko, sužalojimų mastą, įtariamojo elgesį, policijos komentarus, tėvų elgesį ir t.t. Ir paklausiau, kaip elgtųsi jis šioje situacijoje (būdamas žmogus, kuris užima svarbias pareigas, ir jo vaikas padaro sunkų nusikaltimą).
Mano pasakojimas jį gana stipriai paveikė. Jo atsakymas buvo toks: „Auginu vaikus dorais ir sąžiningais žmonėmis. Kadangi pasirinkau politikos kelią, esu atsakingas ne tik šeimai, bet ir žmonėms, kurie tiki mano vizija ir visi kartu jos link einame.
Man sunku protu suvokti, kad mano vaikas taip galėtų pasielgti, bet jeigu toks dalykas įvyktų – aš jį pats pirmas nuvežčiau į policiją ir atiduočiau pareigūnams. Dėčiau visas pastangas padėti nukentėjusiajai, kaip tėvas, juk galėjo būti ir mano dukra jos vietoje.
Atsiprašyčiau žmonių viešai, kad nesugebėjau išugdyti doro ir sąžiningo sūnaus. Atsistatydinčiau iš pareigų irgi viešai – negaliu vadovauti žmonėms, jei nesusitvarkau su vienu vaiku.
Tą akimirką mano gyvenimas griūtų, būtų labai sunku, bet aš atsitiesčiau. Turiu šeimą, turiu išsilavinimą, kažką sugalvočiau.
Kas dėl sūnaus? Aš tikrai jo neatsisakyčiau, bet jis turėtų būti teisiamas kaip ir visi kiti. Jį lankyčiau, kalbėčiausi, kas atsitiko, ką praleidom, kad tai įvyko? Jam turėtu būti labai skaudu, kad dėl savo žiauraus poelgio jis sugriovė ne tik kito žmogaus gyvenimą, bet ir savo šeimos, ir mano kaip tėvo vizijas ir siekius.
Skaudžiausia būtų gyventi su mintimi, kad vaiko neišauginai taip, kaip stengeisi, ir jausti didelę atsakomybę, kodėl jis pavirto žvėrimi“.
Kaip ir minėjau, situacija jį sukrėtė, mano klausimas, galima sakyti, išmušė jį iš vėžių. Vėliau jis tiesiai šviesiai prisipažino, kad tokiems klausimams turi būti teisingas laikas ir vieta, o ne šeimos vakaronė, kur susirenkam atsipalaiduoti ir pabendrauti.
Aš jo nuoširdžiai atsiprašiau, o mintyse eilinį kartą patvirtinau faktą, kad Lietuvoje iki tokio mąstymo dar toli ir šalta.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
