Laiškas kūdikėliui Jėzui
Palyginimui grįšiu į savo vaikystę. Kai susirgdavau, žinojau, kad pasibaigus pamokoms užsuks ne vienas klasės draugas – papasakos tos dienos mokyklos nuotykius, paaiškins užduotas pamokas ir panašiai. Kai mokyklą lankė mano dukra, tokių lankymų jau nebuvo.
Ir keista, nes tuo metu mokykloje buvo įvestos tikybos pamokos. Deja, tose pamokose vaikai rašė laišką kūdikėliui Jėzui (čia ne metafora), mokėsi apie tuos dalykus, kurie kažkur toli, bet ne apie tai, kas šalia. Ne apie pagalbą sergančiam draugui, toleranciją kitokiam, pagarbą vyresniam.
Užaugo ta karta. Ir dabar visiška norma pagalbą suprasti kaip SMS žinutę nuo sofos su tam tikra auka, išreikšta eurais, ar sąrašu dovanų – nupirkai ir ramu. Nesvarbu, kad tokio pobūdžio parama kenkia ir gavėjui (gyvename geriausiame materialinės gėrovės etape, bet aukų prašome daugiau nei pokario metais), ir aukotojui. Remiam Afrikos nelaimingus vaikus ir nebendraujam su skurstančiu giminaičiu. Visada esame tarp žmonių ir kaip niekada esam vieniši.
Kur šių vaikų namai?
Dabar mano anūkė mokosi vertybių darželyje, kaip paaiškėjo – nagrinėdami Brėmeno muzikantų istoriją. Pagavot? Ir vėl kažkas neapčiuopamo, kažkas ne iš to, kas šalia. Kodėl man neramu? Todėl, kad mano anūkės tėvai išsituokę – jos tėtis paliko šeimą. Anūkės tėtis taip pat augo nepilnoje šeimoje ir mokykloje rašė laišką kūdikėliui Jėzui. Jis irgi iš tos kartos, kurie dabar masiškai skiriasi – gi neaukosi savo gyvenimo dėl vaikų.
O vaikai aukoja! Darnos gyvenime nesukūrusių, bet darniai išsituokusių tėvų vaikai vieną savaitgalį būną pas tėtį, kitą – pas mamą, dar kitą – pas senelius. Šalia atsiranda ir kiti mistiniai seneliai – tėčio naujos žmonos tėvai. Vaikai nuolat su kuprine pas kažką važiuoja. O kur šitų vaikų namai?
Iš savo anūkų niekada negirdėjau sakant „važiuoju namo“. Jiems skauda širdelę – nes jie myli ir mamą, ir tėtį. Kodėl tie, kuriuos jie taip myli, kurie juos moko nesipykti su broliu, su sese, pasikalbėti ir išsiaiškinti, patys to nepadarė? Nesusėdo, nepasiaškino ir nepamėgino gyventi darniai?
Mamos vietoje – kita
Tai juk nuolat lydintis ir nežinia į ką virsiantis dvigubo standarto pavyzdys! Aš irgi savo anūkėms meluoju! Niekada negalėsiu jų įskaudinti papasakodama, kodėl jų tėvai gyvena atskirai. Kodėl šalia tėčio, toje pačioje lovoje, nebe mama, o kita moteris.
Trumpame laiškelyje visko neaprašysi, bet man baisu. Vaikų ugdymas tapo gerai apmokamu verslu. Aritmetika paprasta. Kuo daugiau pajamų ir mažiau išlaidų, tuo didesnis pelnas. Kuo jaunesnis ugdytojas, tuo mažiau kainuoja.
Kur tokio jaunojo ugdytojo vertybės buvo suformuotos? Bet kokios pamokėlės apie moralinius dalykus, deja, praeina per asmeninio suvokimo filtrą. Kas kuria vaikų ugdymo metodikas?
Neseniai skaičiau apie pasakų senelio etatą vienoje iš ugdymo įstaigų. Seneli, papasakok vaikams, kad šeima yra vertybė, labai didelė vertybė.
Visa mūsų sėkmė, visos nesėkmės, viskas yra mūsų vaikystės namuose. Jeigu jūs – tas, kuriam taip neatrodo, pagalvokit: kur jūsų vaikystės namai? Ir kokie tie namai buvo?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
