Sėdėjau prie vieno prekybos centro, ant suoliuko. Apsauginis išvedė iš parduotuvės pagyvenusį vyriškį su balta barzdele, skrybėle ir lazdele, ir pasodino ant to pačio suolo, ant kurio sėdėjau.
Pagyvenęs vyriškis buvo truputį pavargęs, gal truputį padauginęs alaus. Supratau, kad jis nepasieks savo namų. Aš jo paklausiau, gal nori, kad aš paskambinčiau jo artimiesiems, kad jį pasiimtų. Jis atsakė, kad artimųjų čia, pajūryje, neturi, nes atvyko iš Anglijos po 16 ten praleistų metų.
Supratau, kad jis nenueis namo vienas, be pagalbos. Paklausiau, kokioje gatvėje apsistojo, jis atsakė. Pagal navigaciją reikėjo eiti maždaug vieną kilometrą. Supratau, kad mano kaip žmogaus pareiga yra padėti. Paprašiau ir dukros Enijos pagalbos. Laikydamos senjorą už parankių vedėme jį per mūsų kurortą.
Visą tą kelią nesulaukėme jokios pagalbos. Vyriškis nuoširdžiai mums dėkojo, verkė ir sakė, kad esame siųstos nuo Dievo. Taip pat pasakojo, kad jam yra būrę iš rankos ir numatę, kad senolio gyvenimas truks 90 metų :). Klausė, kuo gali mums atsidėkoti – atsakiau, kad padėtų kitam žmogui, kuriam reikės pagalbos. Nebūkite abejingas!
Pakeliui sutikome daugiau kaip 100 žmonių ir nė vienas nepasisiūlė padėti, tik varstė smerkiančiais žvilgsniais. Beveik pasiekus tikslą, senjoro kojos visiškai atsisakė. Tada į pagalbą mums atskubėjo su šuniu vaikščiojęs vyriškis. Paguldėme senjorą namo kieme, ant suolo, nes į antrą aukštą jau neturėjome jėgų užnešti.
Šiomis dienomis Baltijos kelio minėjimas, bet nesuminkština tai žmonių širdžių. Kur žmogiška pareiga padėti silpniesiems?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.