Sekmadienį pirmą kartą nutiko taip, kad užėjęs žmogus papriekaištavo, neva mūsų bilietai neatitinka Lietuvoje galiojančio teisinio šeimos apibrėžimo. Net ne dėl liberalaus jų taikymo. Dėl to, kad apskritai leidžiame šeimos bilietą įsigyti vienam žmogui su vaikais. Nes vienas suaugęs su vaiku - dar ne šeima.
Nepiktybiškai priekaištavo, tiesiog analitiškai kėlė klausimus. Ir pagalvojau šitaip. Mane su seserimi mama augino viena. Ir, tiesą sakant, neįsivaizduoju, kad kažką būtų buvę galima daryti geriau ar tobuliau: kiek tame buvo laisvės, išminties, šilumos.
Ir vertybės, kurias nešuosi iš vaikystės dabar po darbų, studijų, knygų bei begalės nusivylimu, lieka vis tiek svarbiausiomis, nėmaž nepakitusiomis. Ir tais momentais, kai rodos, kad galėčiau savimi didžiuotis, matau, kad sėklas vieniems ar kitiems sprendimams atsinešiau būtent iš mamos namų.
Dabar gi mano šeima yra dar ir keli bičiuliai, kurie jau beveik dešimtmetį diena iš dienos keliauja keistai maloniom lygiagretėm, supranta, augina. Ir kai metuose būna diena, kuomet Bernardinuose meldžiamasi už šeimas, pamenu Julių Sasnauską (nuostabų pamokslininką) sakantį, kad jį užaugino kelios mamos, kad nieko negalėjo būti už tai nuostabiau.
Kur lenkiu? Dabar, kai „gerovės valstybėje“ žmonės yra diskriminuojami bei žeminami neva kovojant už šeimą, pasakykit man, kas ta šeima, už kurią kovojate.
Nesakykit iš tiesų, nesvarbu. Man atrodo, kad jos nėra. Kai sutinku begalę žmonių su artimaisiais kariaujančių teismuose dėl nekilnojamo turto ar palikimų, nesišnekančių su motinom ir keikiančių tėvus, smurtaujančių prieš mylimuosius (pasirodo taip būna net mano amžiaus poroms, visai čia pat).
Visa tai yra farsas. Jei norit kažką įrodyt apie šeimą, rūpinkitės tais, kuriuos mylit. Arba eikite Valstybinio Tautos Fronto sufleruojamomis trajektorijomis.
Beveik kasdien nutinka dar toks dalykas. Prie muziejaus priekinio stalo išsirikiuoja penketas 30-50 metų vyrukų ar moterų ir krizendami rodo pirštu į kainoraštį. Sako: "Mes šeima, duokite šeimos bilietą."
Ir pasikriuksėdami juokiasi. Tačiau jie nesupranta, kas jiems atsitiko. Tiesiog. Penki vyrai stovi prie kasos, kikena ir sako, kad yra šeima. Vat šitaip paprastai ir lengvai. Man norisi atkirsti: "Būtent."
Anądien pats daviau interviu apie tai, kaip kartais diskriminuojami vieniši žmonės. Jei reikia dirbti savaitgalį ar vėlyvą vakarą, tai vienišasis visuomet pirmas taikiklyje. Būsto paskolos pokalbiai tampa tragikomiškais: "Ar tikrai jūs norite pirkti būstą vienas? Rimtai?"
Daug kur studijose terminai bei sąlygos tampa švelnesniais, kai studentės augina vaikus ir t.t. Bet į interviu pabaigą susizgribau, kad neteisingai elgiuosi apskritai apie tai kalbėdamas. Ne dėl to, kad diskriminacijos nebūtų. Dėl to, kad yra absoliučiai silpnaprotiškai ciniškai begėdiška atimti kam nors kruopelę laimės ar lengvumo vien dėl to, kad tu pats to neturi. Nereikia.
Man tikrai nepagerės nuo to, kad kažkas kažkur turės ko nors mažiau. Ir nebūsiu laimingesnis nuo to, kad kažkur namie maža mergaitė lauks tėčio viršvalandžių.
Nereikia ginti šeimos, net vienišų žmonių ginti nereikia. Nes gynyba reiškia kovą, o kovodami paverčiame daugelį savo priešais. Rūpintis jais reikia. Mylėti ar bent nežaloti. Ir viskas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
