Mano istorija kiek kitokia. Esu Lietuvos kario šauktinio žmona. Tik jis juo tapo savo noru gūdžiais 90-aisiais. Tuomet, kai mūsų žemėje buvo svetimi kariai, svetimi tankai, ir niekas nežinojo, kaip bus ateityje.
Gimęs 1972-aisiais, jis slapstėsi nuo sovietinės armijos (būtent tų metų jaunuolius gaudė sovietų kariuomenė), per Sausio 13-osios įvykius buvo prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos ir, paskelbus pirmąjį besikuriančios Lietuvos kariuomenės šaukimą, pats savo noru atėjo tarnauti.
Kodėl jis taip elgėsi? Nes buvo idealistas. Kūrėsi jauna mūsų valstybė, tuo metu to reikėjo ir jis norėjo prisidėti.
Kai paklausiu, ką jam tai davė asmeniškai, atsako: kariuomenė jį pavertė žmogumi. Mokykloje nebuvo lengvas paauglys. Nors galvą turėjo gerą, labiau rūpėjo draugai, vakarėliai ir roko grupė. Per paskutinius metus tiek nusimokė, kad niekur nesugebėjo įstoti.
Ir štai – kariuomenė! Naujos patirtys ir visiškai kitas gyvenimas. Drausmė, atsakomybė, 16 km bėgte kiekvieną dieną ir ne šiaip sau, o su pilna ekipuote.
Kai klausiu, ar buvo sunku – to neatsimena. Atsimena draugus, tarnybos nuotykius, visokias juokingas istorijas.
O matė tuo metu tikrai daug. Tarnaujant gyventi teko vos ne tose pačiose kareivinėse su rusų kariais. Su automatu ir miegojo, ir valgė, ir į tualetą ėjo.
Teko perimti Lietuvos sienų kontrolę ir matyti, kaip pagaliau išrieda svetimi tankai. Įtampos buvo daug, bet koks žodis ar veiksmas galėjo turėti labai pavojingas ir skaudžias pasekmes. Bet nieko – ištvėrė, subrendo ir suvyriškėjo.
Kaip tai jam padėjo ateityje? Baigęs tarnybą, surinkęs pačius aukščiausius balus, įstojo į savo norimos prestižinės profesijos studijas. Tais metais jo stojamųjų egzaminų rezultatas buvo pats geriausias iš visų stojusių į tą universitetą. Sėkmingai jį baigė ir iki šiol dirba mėgstamą darbą.
Kai susipažinome, tarnybą jau buvo atlikęs. Domėjosi fizika, techniniais mokslais ir menais. Savo išvaizda ir elgesiu neatrodė kaip tas, kuris gali duoti atkirtį gatvės muštynių gaidžiukams. Tačiau, kai prie manęs kibdavo chuliganėliai, drąsiai gindavo. Londone, kai naktį mus, einančius į viešbutį, užpuolė su peiliu, labai greitai peilis iš užpuoliko buvo atimtas, o pats užpuolikas įsviestas į šiukšlių konteinerį.
Savo vyro neidealizuoju. Jis – kaip ir daugelis kitų vyrų. Tačiau kariuomenė padėjo suformuoti jo charakterį. Ar jis būtų toks, jei nebūtų tarnavęs Lietuvos kariuomenėje? Greičiausiai ne.
Tarnyba tuomet nebuvo lengva. Kariuomenė dar tik kūrėsi. Turbūt tai nesulyginama su dabartinėmis sąlygomis. Bet ši kariuomenė buvo laisvos ir demokratinės Lietuvos kariuomenė, kuri nieko bendro neturėjo su diedovščina persismelkusia sovietų armija, nevertinančia nei karių, nei savo žmonių.
Tuomet visi norėjome laisvės. Kiekvieną dieną žmonės darė vertybinius pasirinkimus. Savo pasirinkimą padarė ir jaunas 18-metis. O kariuomenė jam suteikė labai gerą gyvenimo mokyklą. Jį ugdė ir grūdino, motyvavo ir atvėrė naujų galimybių.
Jei turėčiau dukrą, labai norėčiau, kad ji ištekėtų už karinę tarnybą atlikusio jaunuolio. Nes jis ne tik mokės idealiai išlyginti kelnes (ir iš viso – jis visus savo rūbus išsilygins pats), bet, išmokęs ginti tėvynę, drąsiai gins savo moterį, savo šeimą, savo kaimynus ir savo bendruomenę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
