Vargšiukai Lenkijos pasieniečiai neturi nei įgūdžių, nei patirties tokiame darbe, daugelis iš jų dar net gimę nebuvo, kai čia pradėjo veikti mažame Liuksemburgo vyndarių miestelyje Šengene pasirašyta sutartis, o tie, kurie dirbo tais laikais, jau seniausiai ilsisi prie židinio apsikabinę katiną ar šunį.
Jie bent džiaugiasi tuo, kad jau į šalį sugrįžo visi tautiečiai, nes kai buvo paskelbta apie sienų uždarymą, jie ir suskubo kuo greičiau pasiekti namus.
Ir gerai, kad uraganinis vėjas jau nurimo ir neplėšia iš rankų privalomų užpildyti blankų, tik kartais koks vėjo šuoras pakelia dulkių debesėlį, bet tai „jerunda“, kaip pasakytų kai kurie jų tautiečiai Lietuvoje.
Artėja vidurnaktis, tuoj užsidarys siena, gal tada lengviau atsikvėpsime, mano vargšai pasieniečiai. Kur gi ne.
Prieš pat vidurnaktį lyg uragano gūsis pasirodo kaimynų Lietuvių desantas. Jie visi linksmi, gerai pailsėję užsieniuose (svarbiausia pigiai – gi geros nuolaidos buvo) daugelis įkalę „ant drąsos“, pilni krepšiai pigių skudurų ir visi optimistiškai nusiteikę, gi dar priešakyje – „Biedronka“ su pigiu alkoholiu!
Ir visi atsitrenkia į sieną.
Pasieniečiai principingi – ne. Neleisime. Mes ne tie pasieniečiai, kur prieš sienų atidarymą už 50 dolerių galėjo praleisti nors ir cisterną spirito, mes europiečiai, mes laikomės įstatymų.
Lietuviai bando gudrauti – gi jūs kameras atsisukite ir pažiūrėkite, mes pas jus atvažiavome 23:58, tik, kol kuitėtės (pavadinami tarptautiniu slengu iš k raidės, kurį supras bet kuris slavas ar baltas), ir atėjo tas sienų uždarymas.
Pasieniečiai kategoriški – ne. Tada lietuviai jau griežtai, kaip tarptautinę notą, deda argumentą – mums priklauso 72 valandų koridorius, mums žadėjo!
Pasieniečiai atgal deda kai ką kitą ir pareiškia, kad jie tokio nurodymo iš savo valdžios negavo ir – ne. Lenkijos valdžia sako nie, „proszę pana, Sauliau, mes taip nesitarėm. Mes nesitarėm įleisti minios girtų treninguotų „budulių“ su jų „fyfom“. Jie gi įvažiavę visas pakelių degalines apsysios, visą alkoholį ir tualetinį popierių iš „Biedronkų“ išpirks, nusiaubs pakelės karčemas ir ieškodami pramogų parkų mums pusę Lenkijos užkrės. Niedostępne.“
Tada ir prasideda rypavimai, verti Jeruzalės Raudų sienos. Lietuviai jau ne tokie optimistiški. Jie keikia pasieniečius, keikia Lietuvos valdžią, keikia Lenkijos valdžią, keikia „fūristus“, kuriuos praleidžia, keikia visus žinomus ir nežinomus Dievus ir, žinoma, kinus, kam jie sugalvojo šitą virusą.
Lietuvos valdžia jiems kantriai ir nuosekliai aiškina, kad derybos vyksta aukščiausiu lygmeniu. Jiems niekas nepriekaištauja, kad prašyta grįžti dar prieš savaitę, nė puse žodžio neužsimena, kad šeštadienį buvo reikalauta nedelsiant palikti kitas šalis. Lietuviai negirdi.
Jie reikalauja. Net susisiekimo ministras, ir jis sugebėjo susisiekti su Kylio keltu, ir džiaugsmingai pranešti, kad vietų yra! Lietuvos piliečiai, judėkite ten ir sėkmingai grįšite!
Lietuviai nustebę – kaip tai keltu? O ten „Biedronka“ yra? Ne? Netinka! Prasideda kelio blokavimas.
„Fūrų“ eilė pailgėja dvigubai. Prasideda verkšlenimai, kad nėra vandens, kur nusiprausti, trūksta maisto. Mielieji! Jūsų niekas ten nelaiko, kelias laisvas, apsisukite ir važiuokite link parduotuvės, kelto, oro uosto ar iki ten, kur savaitę atostogavote, ir atostogaukite dar 2 savaites! Nuostabus pasiūlymas – dar 2 savaites, ir dar pigiau nei buvo! Bet ne, pakentėsime.
Tiesioginė transliacija, Lietuva užgniaužus kvapą stebi, kad alkoholio tai tikrai netrūksta – vos prašnekantys kraštiečiai keikia (žiūrėti aukščiau), rodo nepadorius gestus pasieniečiams ir geria. Bet ne vandenį. Kažkas vos apversdamas liežuvį aiškina, kad mes darbo liaudis, grįžtanti namo!
Prie ekrano namie sėdintys lietuviai galvoja, kad darbas taigi penktadienį baigėsi, kodėl tada nebuvo galima grįžti? Kodėl sekmadienio naktį? Pranas aiškina Zofijai – taigi yra pamaininių darbų, višta tu, va, kaip tu sėdi prekybos centro kasoje, ir dar sekmadieniais!
Bet, Pranuk, atsako Zofija, kai buvo paskelbta, kad uždarys sienas, tai tada iš karto galėjo atsiprašyti ir dumti namo. Va jeigu tu man pasakytum, kad po 18:00 manęs namo neįleisi, tai net aš atsiprašyčiau, nors ir pats pikas kasoje, kai visi kruopas, makaronus ir tualetinį popierių maišais tempia.
Pagaliau vargais negalais sutarta – praleisim. Tam tikram punkte, bet tik autobusus, kitiems traukinys ir keltas. Netinka... Kas mums kurą apmokės? Mes palauksime. Laukite, mielieji, kitą dieną jau rūpinsitės patys grįžimu ir kitą kartą gerai pagalvosite prieš elgdamiesi taip neatsakingai.
P.S. Ir ar dar liko galvojančių, kad jie grįžę stropiai laikysis privalomos saviizoliacijos? Baikit, nemanau!
P.P.S Manau, kad šiuo metu valstybei kaip niekada reikalinga griežta ranka. Kaip Italijoje, tik gal griežčiau.
Labai atsiprašau tautiečių, kurie fiziškai negalėjo grįžti, nors elgėsi apgalvotai ir atsakingai, tikiu, kad jūsų mažuma – laukiame sugrįžtant!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
