Tą rytą vaikų klegesį ir džiugesį pakeitė vaikų ir tėvelių nerimo kupinos akys, o šypsenas uždengė kaukės. Viltis, kad tikėjimas mokytoju ir mokykla, atsiradęs po karantino, išliko ir vis dar kuteno paširdžius. Viskas lyg kaip ir visada, bet jausmas kitas.
„Marso Kanjonai, tu taip arti, kelių milijonai, tavo visi...“, – po šventės per radiją dainavo Andrius Mamontovas ir nejučiomis išvedė paralelę su esama situacija mokyklose.
Po karantino visą vasarą neapleido jausmas, kad esame lyg ežiukai rūke, tačiau viltis miršta paskutinė. Ruošiantis rugsėjui vis daugėjo klausiančių „o kaip bus“? Tylėjau arba atsakydavau, jog kažkaip bus, o galvoje sukosi mintys apie tam tikrų institucijų padarytus vasaros darbus ir pagalbą mokyklai.
Nevyniosiu žodžių į vatą, visi suprantam, kad pavasarinio nuotolinio mokymo sėkmė yra ne švietimo politikų, o mokytojų ir mokyklų vadovų nuopelnas. Tų mokytojų, kurie nuolat žiniasklaidoje rodomi kaip senoviniai, t. y. negebantys rasti ryšio su nūdienos karta bei dirbti su informacinėmis technologijomis, neįdomūs šiuolaikiniams mokiniams. Pasirodė, jog mokyklos daug lankstesnės nei galėjo kas nors įsivaizduoti, o mokytojai geriau valdo technologijas nei šiandienos „programišių“ karta.
Mokyklų vadovai mąsto strategiškai, veikia greit bei geba perorganizuoti mokyklų veiklą per savaitę, nors požiūris į juos švietimo arimuose atitinka tautosaką – „durnių ir bažnyčioj muša, trečias brolis – kvailys“.
Tačiau viltys žlugo iš karto, kai išgirdome, jog mokyklose „bus saugu“, o apie pagalbą, kaip tą saugumą užtikrinti, nebuvo jokių žinių. Gavę ekstremalių situacijų vadovo sprendimus mokyklų direktoriai susiėmė už galvų, nes visiems tapo aišku, kad, visų pirma, suvaldyti vaikus, kurie gyvena labai aktyviai, yra nemenkas iššūkis, jau nekalbant apie tai, jog neįmanoma išlaikyti reikiamų atstumų klasėje su trisdešimčia mokinių, išvengti kontakto žaidžiant futbolą, pūsti triūbą su kauke. Garsiai žiniasklaidoje paskelbtas „nebausim“ atsakomybės nepalengvino, žinodami savo kasdienybę jau visi mokyklų vadovai tyliai niūniavo: „Marso Kanjonai, kodai bus nulaužti, satelitai praneš, nesvarbu kur esi, mano hakeriai ras.“
Prieš darydamas sprendimus kiekvienas vadovas įvertina išteklius: materialinius, finansinius, žmogiškuosius. Žiūriu, ką turiu rugsėjo 1-ąją po vasarą atlikto mokyklos remonto. Mokyklos krepšelis bus tik spalio pabaigoje, o kol kas sąmatos eilutėse tik praėjusių mokslo metų likučiai iki metų pabaigos. Dėl pandemijos būtinosioms higienos priemonėms lėšų poreikis išaugo dvigubai, tad ir tas pats likutis greitai senka.
Skaičiuoja kolegos klases ir sunkiai suvokia, kaip keturių šimtų mokinių projektinio pajėgumo mokykloje sukišti šešis šimtus mokinių į klases, kai kasdienio mokymosi būdu vieną klasę dalinasi du mokytojai, viena sporto sale dalinasi dvi ar net trys klasės, kai kiekvienas sandėliukas paverstas kabinetu, o mokytojai klasės valandėles veda ant edukacine erdve virtusių mokyklos laiptų.
Ar kas nors galvojo apie perkrautas didmiesčių mokyklas, ar kas nors iš rekomendacijų rašytojų iš viso buvo užsukęs į mokyklą? Skaitome su kolegomis rekomendacijas „kuo daugiau laiko leisti ore“, tuo metu už lango pila lietus. Ir tada pradedu pavydėti medikams.
Kokie vieningi buvome pavasarį, kaip stengėsi visa Lietuva nevykti, neiti, neužkrėsti, kad tik medikai išgyventų, kad tik ligoninėse neužsikrėstų! Kiek buvo gerumo akcijų, kiek savanorių. Prisimenu, jog apie savanorius valstybiniuose egzaminuose irgi buvo garsiai kalbama, bet realybėje niekas jų nematė.
O va, ateina rugsėjo pirma ir mokyklos vadovas vienas savo mintyse ir sprendimuose. Tyla. Nei akcijų, nei atrakcijų. Ir mano pirma reakcija į rekomendaciją „kuo daugiau laiko būti lauke“ buvo tokia pat kaip kolegos, kurio lyginamus aikštynus rodė TV – darysime lauko klases.
Mokyklos teritorija aptverta, vietos daug, paskaičiavau, kad galėtume pastatyti šešias palapines. Palapinės, kurioje galima įruošti lauko klasę, kaina yra apie 1000 eurų. Jos nuoma dviems mėnesiams kainuoja tiek pat, nes, kaip matysite toliau, iš artėjančių mokslo metų pelnosi visi.
Žinodama mokyklos finansines galimybes, kreipiausi į Lietuvos kariuomenę pagalbos. Kas kitas gali gelbėti piliečių gyvybes? Ir tikrai, Lietuvos kariuomenė verta pagarbos! Jie posėdžiavo, jie svarstė ir paskambinę pasakė, jog mielai pastatytų palapines ir gelbėtų, bet karinės palapinės yra valstybės turtas, jie statutiniai pareigūnai ir reikėtų kreiptis į ekstremalios situacijos vadovą, kad pastarasis įsakytų padėti mokykloms, tada jie mielai tai padarytų! Padėkojau už rūpestį mokykla (senokai tokio nejaučiau) ir sutarėme, kad jie gelbės mus karo atveju. Pati tuo tarpu pagalvojau, jog tiek toli aš neisiu, nes aiškiai peršoku kai kuriems žmonėms patikėtas svarbias pareigas rūpintis Lietuvos švietimu, strategiškai planuoti ir veikti.
„Tu vėl verki, giedras dangus, džiaugsmas širdy, lyja lietus“, – toliau groja radijas.
Ruduo. Lyja. Ech, gal ir nereikia tų palapinių, kur jas džiovinsim, supus. Prisiminiau, jog ligoninėse stovi kažkokie prietaisai su melsvos šviesos akele. Nesu inžinierė ar biotechnologė, baigiau tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą, pagal specialybę esu pradinių klasių ir technologijų mokytoja, bet proto guvumu, išmone ir kūrybiškumu niekada nesiskundžiau, tad aiškinuosi, koks tai prietaisas. Darau loginę išvadą – jei ligoninėse, odontologijos kabinetuose tokių yra, juos naudoja, vadinasi, naudinga.
Tik ir vėl pasigendu kai kurių įstaigų vasaros darbų – juk tikrai buvo galima pasidomėti, pasitarti su medikais. Jei tinka ligoninėms, gal tiktų ir mokykloms? Tuose ekstremalių situacijų posėdžiuose sėdi ne mokyklų vadovai ir pasidomėti bei aptarti techninius sprendimų variantus, manau, buvo galima. Kiekvienos mokyklos finansinės galimybės skirtingos, bet viena tikrai aišku, kad mokyklos vadovui prioritetas turėtų būti pamoka, jos kokybė, ugdymo turinys bei rezultatas. Tuo labiau artėjant rugsėjo pirmai. Jau seniai norisi, jog pagaliau leistume batus siūti batsiuviams, pamokas vesti mokytojams, nes kai tai vyksta atvirkščiai, rezultatas dažnai nuvilia.
O tuo tarpu televizija rodo, jog vienos mokyklos vadovas perka dezinfekcinį skystį purškiančius aparatus (kažin ar pagalvojęs apie alergiškus ir lęšius nešiojančius vaikus), kitas gi montuoja temperatūrą matuojančius vartus, kurie padės tiek, kiek mirusiam valerijonai. Įvairios firmos siūlo UV lempas su laiko reguliatoriais ir žada neišdeginti vaikams akių. Paštas perkrautas laiškais apie organinio stiklo pertvaras po 35 eurus už kvadratinį metrą. Kiekvienas mokyklos vadovas kaip išmanydamas bando nusiimti bent dalelę atsakomybės naštos.
Bet grįžkime prie mano atradimo. Pasirodo, tie paslaptingi prietaisai – tai moderni oro valymo sistema, paprasta, bet neprasta: jie filtruoja orą ir praleidžia jį pro dengtas UV lempas bei naudoja kombinuotą sterilizacijos technologiją, žudo bakterijas ore, užkerta kelią infekcijų plitimui, mažina bakterijų kiekį ant paviršių, dezaktyvuoja viruso DNR ir RNR, efektyviai naikina labai patogeniškus virusus, pašalina ore esančius junginius ir daleles. Pateikti sertifikatai ir sąrašas naikinamų virusų mane nuramina – bent jau gripu vaikai nesirgs. Gal net ir bus saugu. Jei ir nebus, žinosiu, kad padariau viską dėl vaikų, o svarbiausia – dėl mokytojų, nes pateiktas planas mokinius laikyti klasėse ir reguliuoti srautus sunkiai suprantamas.
Gal ir nereikia mums aiškinti, kodėl pasirinktas toks algoritmas. Bent jau aš tikrai pasitikiu infektologais ir epidemiologais, bet elementari logika sako, kad nėra skirtumo, ar mokytojas eina pas mokinius, ar jie pas jį – vis tiek per dieną turėdamas šešias pamokas mokytojas susitinka mažiausiai su šimtu septyniasdešimčia vaikų.
Tada logiškai kyla klausimas, ką saugome: vaikus ar mokytojus? Kai po praėjusio karantino, nepakėlę stipriai išaugusio darbo krūvio, mokyklas paliko vyresnio amžiaus mokytojai, su tam tikrų dalykų mokytojų stygiumi susidūrėme visi. Todėl man ne tas pats, kuo rūpinamės. Man svarbu, kad liktų sveikas ir tas vienintelis fizikas visoje mokykloje, nes kito nėra. Negirdėjau ir sprendimų, kaip bus, jei mokykloje nebus kas veda vieną ar kitą pamoką, kai sunkiai sirgs vienintelis kažkurios mokyklos mokytojas. Ar yra parengtas pagalbos mokyklai planas tokiu atveju? Ar bus tik kaltinamas jos vadovas, negalintis užtikrinti konstitucinės teisės į mokslą? O gal fizikos nesimokę abiturientai bus atleisti nuo valstybinio egzamino? Klausimų daug, atsakymų negauname – vėl vasaros darbai neatlikti.
Kai skaitai infektologų straipsnius apie COVID-19 grėsmes skirtingo amžiaus žmonėms, atrodo, jog būtų svarbu vaikus iki 10 metų atskirti nuo vyresnių, nes jie serga ilgiau, bet ne taip sunkiai, neturi komplikacijų, dažnai neturi simptomų, bet yra nešiotojai, tuo metu paaugliai serga taip pat, kaip ir suaugusieji. Jei iš tikrųjų taip yra, gal galėjome būti informuoti, ir tai būtų tikrai išlaisvinę vadovus nuo tam tikrų sprendimų, nes dauguma mokytojų yra virš penkiasdešimties, nemažai ir šešiasdešimtmečių, dauguma jų turi lėtinių ligų ir tikrai yra rizikos zonoje.
Sakysit, tegul dirba nuotoliniu. O ar kas pagalvojo, kaip tai fiziškai įmanoma padaryti, kai tas pats mokytojas dirba ir su penktokais, ir su dešimtokais? Nematote problemos? O aš matau, nes karantino metu pasikeičiau visus interneto tinklus mokykloje ir įsirengiau kelias klases su kameromis. Tikėjausi daryti tiesiogines transliacijas, bet kai vaikai sėdi klasėse ir kabinetai atimti iš mokytojų, tai šiandien mokytojai dirba su tomis priemonėmis, kurias randa atėję į vis kitą kabinetą. Dažnas mokytojas neteko savo kompiuterio, interaktyvios lentos ir liko tik su kreida rankose.
Pamenat vieną pažadą, duotą pavasarį: „Kiekvienam mokytojui po kompiuterį?“ Tai va, gavome septynis vienetus 85 mokytojams. Galimybės kokybiškai dirbti nuotoliniu stipriai išaugo! Be to, turime konstatuoti, jog mokytojas nepajėgia dirbti tuo pačiu metu su viena klase, o per laisvas pamokas svetimame kabinete vesti nuotolines pamokas su minimaliu kiekiu savo medžiagos kitam klasių koncentrui. Jis tai daro tada, kai baigia pamokas vienam koncentruui. O tai reiškia, jog dirba vakare, vėl dirba viršvalandžius, už kuriuos kažin ar kas mokės.
Mokyklų vadovai tai žinojo ir kantriai laukė švietimo politikų paaiškinimo apie „mišrųjį“ ugdymą. Sulaukė, gavome paaiškinimą, jog galima 10-30 procentų ugdymui skiriamo laiko per mokslo metus vykdyti nuotoliniu būdu, bet tai liečia tik tas mokyklas, kurios atitinka Mokymo nuotoliniu ugdymo proceso organizavimo būdu kriterijų aprašą ir turi tai įsirašę mokyklos nuostatuose bei patikrinti ir patvirtinti ekspertų. Tiesa, prieš pat rugsėjo pirmąją švietimo strategai pasitaisė ir dėl ekstremalios situacijos leido tai visiems.
Kuo į mišką giliau, tuo medžių daugiau: tie patys švietimo strategai planuoja mokyklų auditus – tikrins tokių mokyklų skaitmeninį ugdymo turinį, kurio, deja, bet nebuvo sukurta valstybiniu mastu. Šiandien mokytojai naudojasi privataus verslo sukurtomis skaitmeninėmis ugdymo priemonėmis, kurios prieš rugsėjį pabrango beveik tris kartus! Viešai ištransliuota žinia, jog ruošiamasi pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimui, „palengvintiems“ valstybiniams brandos egzaminams. Įvairi patikra bus, neabejokit, reikia pateisinti tam tikrų įstaigų darbuotojų gaunamus atlyginimus. Ir kaltieji dėl blogų mokymo rezultatų bus rasti.
„Satelitai praneš, nesvarbu, kur esi, mano hakeriai ras“, – vis groja Lietuvos radijas mano mašinoje važiuojant namo po darbo, o mintys neleidžia atsipalaiduoti.
Turimi materialiniai, finansiniai, žmogiškieji resursai panaudoti. Pasiruošimas baigtas, tačiau darbo įkarštyje korespondentų skambutis išmuša iš vėžių: „Ministras kalbėjo, jog yra 700 sveikatos specialistų, kurie teikia mokykloms pagalbą. Norime pasiteirauti, ar jaučiate, ar žinote, kur kreiptis?“
Atsakiau taip, kaip yra, ir dabar rašau taip, kaip yra, nes tokia jau aš – nepatogi. Matyt, spaudos atstovė turėjo galvoje Visuomenės sveikatos biuro specialistus, kurių katastrofiškai trūksta Lietuvos mokyklose. O jei trūksta, tai savaime aišku, kad pagalbos nėra. Yra tik apklausos, kurių viena, kaip nebūtų komiška, atėjo kaip tik prieš „degantį“ rugsėjį . Prašė teikti informaciją apie triukšmą ir taikomas prevencijos priemones. Jei taip ir toliau teiks „pagalbą“, tai po mėnesio mokykloje triukšmo nebus, bus tik mirtina tyla. Sugrįžkime į realybę. Kaip supratote, vaikai į kabinetus paskirstyti, įėjimai ir tualetai paskirstyti, budėtojai, kiekvieną pertrauką valantys suolus, reguliuojantys mokinių srautus, irgi paskirti, saugos priemonių nupirkta, o ir savivaldybė davė, valytojų „postai“ suderinti ir paskirti. Tik visame tame trūksta elementarios logikos, nes matau, kaip kartu gatve eina skirtingų mokyklų mokiniai – jie gyvena toje pačioje laiptinėje, kartu kepa picą po pamokų ir vakaroja kieme, lanko tą pačią muzikos mokyklą ir dainuoja chore. Supraskit, vaikai maišosi viešajame transporte, būreliuose, kieme, gatvėje. Maišosi skirtingų mokyklų, šeimų, skirtingo amžiaus vaikai. Ir tas laikymas klasėse bei skirstymas srautais kelia daugiau klausimų nei turime atsakymų.
Tačiau rūkuose paskendęs rugsėjo pirmosios rytas vis tiek atėjo.
„Aš žiūriu į tave, pasauli, pro atvirus langus, kai kyla saulė virš kalnų, kol tyliai miegi tu. Tu pasaka mano, kurioj nebėra apgaulės ir nerimo iš saulės karštų spindulių“, – dainavo ryto radijo laidoje Selas.
Viskas, kas buvo suplanuota ir padaryta, žlugo dar pirmą rugsėjo savaitę. Mokiniai tvarkingai vaikščiojo strėlėmis nurodytomis kryptimis ir kartais atrodė, kad jie ne vaikai. Tai, matyt, rodė jų didelį norą eiti į mokyklą, nes mokinių laiškų ir prašymų gausa tai atspindi. Kai pamačiau juos, stovinčius lauke būreliais po penkis, pagalvojau, kad gal susirgo, bet po akimirkos supratau, kokia veiksminga buvo rugsėjo pirmoji ir kaip gerai dirba auklėtojai, tėvai, nes komunikacija buvo tikrai nebloga.
Bet apie vidurdienį visi pasiuntė taisykles toliau ir atsipalaidavo, vaikai tapo vaikais. Vienoje Lietuvos mokykloje aštuntokas net iššoko pro langą iš antro aukšto, nes norėjo į lauką. Programa nesuprato tvarkaraščio, kuris išsitęsė iki devintos pamokos, ir „užlūžo“. Mokykla buvo lyg ir pustuštė, nes gimnazistai pasirodė tik dešimtą valandą ir sustojo eilėje prie direktoriaus kabineto durų su prašymais leisti grįžti į „mokyklą kaip visada“. O mes šabloniškai galvojome, jog padėkos už ilgesnio miego valandas!
Maisto tiekimas į klases pradinukams irgi nepasiteisino, nes kotletai gerokai pravėso, kol atvežė, kasdien vėlavo. Kilo ir kita – vienkartinių indų apmokėjimo problema. Valstybė skyrė nemokamą maitinimą pirmokams, bet neaišku, kas apmokės vienkartinius indus. Taip pat neaišku, ar bus vienkartiniai indai po naujais metais, jei visa tai užsitęs, mat Europos Sąjunga uždraudė vienkartines pakuotes ir nuo 2021 metų jų nebus galima įsigyti.
Beje, virėjoms darbdavys nekelia reikalavimo greitai bėgti, puikiai orientuotis vietovėje bei skaičiuoti bent iki penkių šimtų. Gero virėjo kriterijai kiti: techniniai gebėjimai, vaizduotė, išradingumas, noras eksperimentuoti, bent jau klasikinės kulinarijos pagrindai. Reikalauti iš jų to, ko neprašo pats darbdavys, negali, o problemų su maisto tiekimu turim visi. Valytojų darbo laikas išsitęsė iki dešimties valandų, ir kilo grėsmė, kad tos pensinio amžiaus moterys, dirbančios už minimumą, mirs darbo vietose su dezinfekcinio skysčio buteliukais rankose dar iki pirmadienio. Tėvų nepasitenkinimas vis augo. Tokio solidarumo ir pakantumo, kaip medikų atveju, toli gražu nebuvo. O aš visų vis klausiau „ką siūlot?“, bet pasiūlymų nebuvo ir nėra.
Galvoje lyg subraižyta plokštelė vis skambėjo Selas: „Nes kas, jei ne tu, man primins tą skriejantį vėją? Uždegusį ugnį nuo žemės žvaigždžių lyg gelmių?“
Ką turime šiandien? Pustuštę mokyklą, nes gimnazistai šią savaitę dirba nuotoliniu. Prašymų grįžti vis dar daug, bet yra ir kita pusė – dauguma jų dirba ir kažin, ar grįš į tokio tipo mokymo procesą.
Pirmokų tėvai nurimo, kai jų vaikai laiku ir karštą pradėjo gauti valstybės duodamą kotletą. Mokytojai prašo sugrąžinti kabinetus. Apie ugdymo kokybę niekas nekalba. Svarbu išlikti. Svarbu viską susidėlioti ir adaptuotis. Svarbu atgauti psichologinę pusiausvyrą, nes skambučių apie sergančius daugėja, o mes nežinome ir niekas mums nesakė, nerodė, neinstruktavo, kada izoliuotis, kada izoliacija perteklinė, o kada ne.
Tokia nūdiena mokyklose. Patinka jums tai ar ne, bet tai – realybė ir kasdienybė. Kas mes? Ežiukai rūke, o gal trečias brolis Jonas, kurį ir bažnyčioj muša?
„..ir momentas vienas vienintelis tam jis ir duotas išgirsti tą žodį iš lūpų tavo švelnių“, – toliau per radiją dainuoja Selas, lyg žinodamas, kad pabaigiau rašyti šį straipsnį.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
