Mama daugiau nei 40 metų dirbo medicinos sesele. Dirbo labai atsakingai, kiek galėdavo, padėdavo visiems, kam jos pagalbos prireikdavo ir po darbo, ir savaitgaliais, nežiūrėdama ar yra pavargusi, ar turi kokių kitų reikalų. Net išėjusi į pensiją mama gyveno visapusiškai aktyvų gyvenimą – ji buvo mūsų šeimos ašis, mylinti ir mylima mama, močiutė ir promočiutė, dainavo folkloriniame ansamblyje, tvarkėsi savo išpuoselėtame sode, dalyvavo įvairiuose miesto ir valstybės renginiuose, rūpindavosi už save silpnesniais kaimynais. Jos buvo visur pilna. Deja, bet buvo..
Likimo ironija, bet ji, medicinos sistemos atstovė, tapo šiuolaikinės sveikatos sistemos auka.
Sveikatos sistema Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, yra viena svarbiausių ir sudėtingiausių sričių, tad ir problemų joje niekada netrūko. Tačiau tai, kas joje vyksta dabar – ir blogiausiam sapne negalėtum susapnuoti.
Dėl dabartinės ministerijos valdžios manevrų prasidėjo mano tėvų ir daugybės sergančių lėtinėmis ligomis problemos – staiga žmonės neteko galimybės gauti tuos kompensuojamus vaistus, kurie jiems padėdavo, ir tapo bandomaisiais triušiais.
Kaskart, pakeitus vaistą, mano tėvams išsivystydavo pašaliniai poveikiai, prasidėdavo įvairios komplikacijos: bėrimai, niežulys, dusulio priepuoliai. Ir tik po tos prakeiktos „veikliosios medžiagos“ bandymų su gyvais nelabai stiprios sveikatos žmonėmis bei pašalinių „veikliosios medžiagos“ poveikių fiksavimo šeimos gydytoja kuriam laikui galėdavo paskirti labiausiai tinkantį vaistą, tačiau vėl tik iki naujo kompensuojamųjų vaistų sąrašo pakeitimo. Blogiausia, kad tinkamų vaistų dažnu atveju negalėjai įsigyti net už visą kainą, nes pašalinus juos iš kompensuojamų vaistų sąrašo jie dingdavo ir iš vaistinių.
Taigi, ligoniai visoje Lietuvoje tapo beširdžio visažinio, bandančio lietuvius gydyti tik pigiausiais, bet ne tinkamiausiais vaistais, įkaitais. Ir niekam nesvarbu, jog nuo šios tvarkos kenčia visi, kas tik su ja susiduria.
Ką gali žinot – gal tai tikslingas žingsnis gerovės valstybės link? Kuo mažiau senyvo amžiaus ligotų žmonių, tuo arčiau „gerovės valstybės“. Bet tai tik žiedeliai...
Pasaulį užgriuvo koronaviruso pandemija.
Ekstremalių situacijų operacijų vadovas, psichiatras, žmogus, davęs Hipokrato priesaiką, kurios esmė – „Nepakenk“, kasdien po keletą kartų grėsmingu tonu gąsdino vyresniojo amžiaus žmones, kitaip tariant, „padidintos rizikos“ žmones, kad dauguma jų tapo jo gąsdinimų įkaitais. Baimė išeiti iš namų, pasitikėjimo savimi praradimas, priverstinė socialinė atskirtis net sveikus ir savimi pasirūpinti dar galinčius žmones privertė užsidaryti tarp keturių sienų neapibrėžtam laikui už jiems žadamą mistinę ir labai tolimą galimybę „kitas šv.Velykas sutikti su artimaisiais“.
Buvo imtasi ir kitų, rimtesnių priemonių prieš „padidintos rizikos žmonių grupę“ – jiems maksimaliai buvo apribota galimybė gauti sveikatos sistemos paslaugas.
Nuotolinis gydymas tapo nepakeliama našta daugeliui. Prisiskambinti gydytojui – iššūkis, net jei tau reikia tik prasitęsti vaistus. Gavus ministerijos rekomenduojamus vaistus ir paaiškėjus, jog jie sukelia šalutinį, nepageidaujamą poveikį, nepavykus prisiskambinti gydytojui, žmogus lieka visiškai be gydymo savaitę, o kartais ir ilgiau. Na, o jei dar ir sveikata pablogėjo, tai tas nuotolinis gydymas – kaip kompresas mirusiajam.
Dar vienas tvirtas žingsnis „gerovės valstybės“ link? Nors išimčių, kaip visada, yra. Net ir karantino laikotarpiu „gerovės valstybės“ vėliavnešio tėvui – „padidintos rizikos grupės“ ir labai garbingo amžiaus žmogui, atliekama operacija, įprastai priskiriama planinių kategorijai. Ir net aplankyti jį galima, nors visiems kitiems tokia prabanga šiukštu – visiškai neprieinama. Dvigubi standartai? Dar vienas „gerovės valstybės“ požymis?!
Karantinas baigėsi. Pamažu, labai pamažu duris pravėrė gydymo įstaigos. Ir čia iškart susiduri su tiesiog „pavyzdine“ sveikatos apsaugos sistema.
Galimybė prisijungti prie sergu.lt portalo su slaptažodžiu panaikinama. Jokios oficialios ir aiškios informacijos dėl šių pasikeitimų nėra ir nereikia. Pagal naują tvarką prisijungti gali tik naudojantis elektroninės bankininkystės sistema arba elektronine atpažinties priemone.
Kokia dalis vyresnio amžiaus žmonių, priskirtų padidintos rizikos grupei, be problemų naudojasi šiomis priemonėmis? Net ir mano tėvams, kurie turi kompiuterį ir juo naudojasi, nauju būdu prisijungti prie sergu.lt sistemos tapo nauju iššūkiu ir susinervinimo šaltiniu. Dėkui, kad dar paliko galimybę kitam žmogui prisijungus registruoti savo artimuosius pas gydytojus.
Negana to, viduryje vasaros Registrų centro serverinė užpilama lietaus. Sveikatos el.sistema užlūžta. Ir vėl nukenčia labiausiai pažeidžiama padidintos rizikos grupė. Daugiau negu savaitę nei gydytojai gali dirbti, nei vaistinės vaistus parduoti.
Galiausiai pavyko užregistruoti tėvus pas specialistus vienos uostamiesčio ligoninės ambulatoriniame skyriuje. Nuo registracijos momento iki vizito reikėjo palaukti. Mūsų visos šeimos džiaugsmui, galų gale tėvai rugpjūčio 17 d. pateko pas gydytoją kardiologą.
Mamai buvo paskirtas parą trunkantis širdies stebėjimo tyrimas. Jai buvo rekomenduota ligoninėje esančioje vaistinėje įsigyti tyrimui reikiamų priemonių. Taigi, širdies problemų turintis žmogus nusiunčiamas į vaistinę, į kurią patekti galima tik per įėjimą, kuris yra kitame gydymo įstaigos gale, o jį pasiekti gali tik apėjęs visą didžiulį ligoninės pastatą, nors vaistinė yra prie pat pagrindinio įėjimo į gydymo įstaigą. Pasiteisinimas – tokia ekstremalių situacijų vadovo (!) nustatyta nauja tvarka.
Mat jį šunes tą tvarką! Priemones mama įsigijo ir nustatytu laiku atvyko, kad jai būtų uždėtas aparatas tyrimui. Su juo grįžo namo į Palangą, jau žinodama, kad kitą dieną prietaisą reikės grąžinti atgal į ligoninę, kuri yra Klaipėdoje. Įveikėme ir tai.
Tuomet paaiškėjo, kad tyrimo rezultatus mama sužinos tik dar kartą užsiregistravusi pas tą pačią gydytoją kardiologę nuotolinei konsultacijai. Registruotis buvo galima tik rugpjūčio pabaigoje, užsiregistruoti pavyko tik rugsėjo 21 d. Ar jums nekyla klausimas, kam daryti tyrimus, jei jų rezultatais negali pasinaudoti beveik mėnesį?
Ir tai dar ne viskas. Mamą pavyko užregistruoti ir pas gydytoją reumatologę. Ši gydytoja taip pat paskyrė papildomus tyrimus. Istorija ta pati. Norėdamas gauti tyrimų rezultatus vėl turi užsiregistruoti. Pavyko sėkmingiau. Antrinė nuotolinė registracija buvo paskirta rugsėjo 3 d. 12 val.
Deja, mama šios konsultacijos nesulaukė. Paskambino į registratūrą, kurios darbuotojai jai paaiškino, jog registracijos laikas nieko nereiškia, gydytojas paskambins tada, kai galės. Pralaukė visą dieną, bet gydytojas nepaskambino.
Čia jau mano kantrybė baigėsi. Parašiusi piktą elektroninį laišką aš kreipiausi į gydymo įstaigos vadovus. Gavau atsakymą, jog gydytoja skambino kažkokiais telefonais, tačiau prisiskambinti pacientei nepavyko. Man buvo atsiųsta ambulatorinės kortelės kopija, kur juodu ant balto buvo užrašytas telefono numeris su nuoroda „dabartinis“, bet gydytoja juo kažkodėl neskambino.
Beje, tuo pačiu telefono numeriu buvo gauti ir registracijos pas gydytojus patvirtinimai. Deja, skyriaus vadovė mane informavo, kad registracijos pas gydytojus sistema yra niekaip nesusijusi su gydymo įstaigos sistema, ir dėl to gali kilti nesusipratimų. Jūs ką nors suprantate?!
Po mano kreipimosi neįvykusi nuotolinė registracija buvo perkelta į rugsėjo 7 d. 12.30. Konsultacija įvyko, tik ne 12.30, o apie 9 ryte, nors pasak skyriaus vedėjos, nuotolinės konsultacijos turėtų vykti paskirtu laiku. Na, bet ir tai būtų ne tokia jau didelė problema. Tačiau kyla klausimėlis (matyt, tik retorinis), kurioje vietoje sveikatos sistemoje yra žmogiškumo faktorius? Na, bet ir tai ne istorijos pabaiga.
Supratę, kad sistemingo normalaus gydymo vien valstybinės medicinos sistemoje tėvams užtikrinti negalime, nutarėme juos išsiųsti sanatoriniam gydymui į vieną Druskininkų sanatoriją. Gavę savo šeimos gydytojo siuntimus tėvai atvyko į sanatoriją. Pasidžiaugėm, kad yra galimybė užsiregistruoti elektroniniu būdu. Džiaugėmės, kad tai palengvins apgyvendinimo procesą.
Deja, be reikalo. Nes teko nemaloniai nustebti, kai atvykus reikėjo atstovėti didžiulę eilę dėl dar vienos registracijos. Atstovėjom.
Sanatorijoje pacientų nedaug, tačiau mano tėvus apgyvendino tolimiausiame koridoriaus gale, nors jų garbus amžius tarsi galėtų būti priežastis paskirti arčiau paslaugų esantį kambarį. Susimąstai – kam tos nuotolinės registracijos, jei atvykus tavęs laukia gyva ilga eilė prie dar vienos registracijos? Kur paprasčiausias žmogiškumas ir supratimas, kad vyresnio amžiaus žmogui ilgi atstumai sukelia ne tik nepatogumą, bet ir yra papildomas iššūkis?
Man sunku suvokti, jog sveikatinimo paslaugas už nemažus pinigus teikianti įstaiga, kuriai turėtų rūpėti, jog jų klientai ne tik gautų visas sveikatinimo paslaugas, bet ir pasijaustų apgaubti rūpesčio bei supratimo, nesugeba savo darbe vadovautis paprasčiausiais žmogiškumu ir dėmesiu žmogui paremtais principais...
Grįžo tėvai iš sanatorijos. Pasidžiaugė gautomis procedūromis, tik trumpai užsimindami apie labai jau ilgus varginančius atstumus šioje sveikatinimo įstaigoje... Nepaisant kai kurių nepatogumų, buvo laimingi.
Tą nelemtą rugsėjo 16 d. ryte paskambinau mamai. Ji pasiskundė, kad blogai jaučiasi, tačiau negali prisiskambinti į poliklinikos registratūrą. Bet tikėjosi prisiskambinti gydytojai, kai ji pradės dirbti. Mama buvo nepataisoma optimistė. Ji mane nuramino, kad yra buvę ir blogiau, tad šiek tiek pagulės ir viskas praeis...
Deja, nepraėjo, ir gydytojai, matyt, prisiskambinti nebepavyko. Apie 16 val. paskambinau mamai, bet ji jau nebeatsiliepė, nes tuo metu jos širdis tiesiog sustojo, nesulaukusi antrinės nuotolinės konsultacijos po prieš mėnesį atlikto tyrimo. Likimo ironija – laidotuvių metu paskambino iš poliklinikos dėl konsultacijos...
Kas yra ta „gerovės valstybė“? Kas yra tos menamos „gerovės valstybės“ gyventojai? Tik jauni, sveiki ir turtingi?!
Kaip veikia sistema, kurioje skiriami tyrimai, tačiau nėra numatyta tvarka, kaip jais pasinaudoti? Kodėl gydytojas, gavęs tyrimo rezultatus, negali pats susisiekti su pacientu bent jau nuotoliniu būdu? Kam reikalingas tyrimas, jei jo rezultatais neįmanoma pasinaudoti? Kas nustato gydymo tvarką? Ar iš viso yra sudaryti gydymo proceso algoritmai? Kaip jie vykdomi? Kas už tai atsakingas?
Ko verta tokia sveikatos apsaugos sistema, kuri dirba nežinia kam, bet tik ne žmogui? Ko verta tokia valdžia, kuri deklaruodama kažkokios mistinės „gerovės valstybės“ siekį, yra visiškai nužmogėjusi ir į žmogų žiūri kaip į bereikalingą problemą?
Kiek yra nukentėjusių nuo šios „gerovės valstybės“ įgyvendintojų veiksmų ir neveikimo? Kiek kartų daugiau aukų nei COVID-19 pareikalavo dviveidiškumo, nežmogiškumo ir nužmogėjimo politika ne tik sveikatos apsaugos, bet ir visose kitose mūsų visų gyvenimo srityse? Kiek ilgai dar tai tęsis?
Kada mums visiems šios puikios šalies žmonėms baigsis kantrybė ir mes nustosime būti, anot buvusio finansų ministro R.Sikorskio, „veršių tauta“, ir nustosime toleruoti politikus, kurie net savo rinkiminiuose plakatuose tiesiai šviesiai įvardija savo ir kitų valdžios žmonių prioritetus: SAU. ŠEIMAI.
Ir galiausiai – LIETUVAI.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
