Neguodžia? Taip, nes nei vienas scenarijus nesusijęs su taip išsiilgta realia laisve, oro gurkšniu ekonomikai ir yra tiesiog ekspertų – fantastų fantazijos vaisius, atitrūkęs nuo šiandieninės nūdienos. Taip tiesiog nebus.
COVID-19 yra baisi liga, su ja reikia skaitytis. Skiepai, o dar labiau – pavasario saulė – įneš gėrio ir vilties į niūrią kasdienybę, bet manau, kad mes pasiekėme kritinį tašką, kada reikia pradėti galvoti, kaip maksimaliai komfortabiliai gyventi savotiškos okupacijos sąlygomis.
Kitaip tariant, mes turim pradėti mokytis gyventi su šiuo virusu, o ne be jo, žūtbūt kovojant ir siekiant išganingų skaičiukų, į ką dabar ir susikoncentravusi Lietuvos valdžia su aibe susirūpinusių ekspertų. Kodėl?
Pabandysiu pagrįsti.
Atsiradusios vakcinos ir pamažėjęs sergamumas greitai buvo „nugesintas“ britiškų, braziliškų ir dar kitokių neištirtų mutacijų ir vėl viskas užsidaro.
Viruso mutavimo variklis yra jo prisitaikymo išgyventi pas šeimininką „bazinė programa“, todėl tikėtis, kad viskas tuom pasibaigs, yra naivu. Vienas mutacijas keis kitos, kol galop žmogus bus priverstas prisitaikyti ar tapti atspariu tam.
Įdomumo dėlei – ŽI virusas mutuoja nuo pat jo atradimo 1983-aisiais, kaip ir daugelis RNR virusų, tačiau kažkaip pasaulis rado būdų gyventi toliau, nors jį pilnai išgydančių vaistų iki šiol nėra. Dabar reikia tai daryti vėl.
Žmonių psichologinė sveikata, kantrybės ir paklusnumo aruodai nėra beribiai. Tai baigtiniai, nors ir subjektyvūs rodikliai.
Deja, ši tema nelabai kam įdomi, nes gi vėl – skaičiai: „Pagal statistikos departamento duomenis, savižudybių skaičius karantino metu neapdidėjo“.
Valio! Paplojam!
Kaip žinia, lietuviai – ne streikais garsūs, o tai yra didelė paguoda valdžiai. Lietuviai žudosi, o tai daroma tyliai, be isterijų ir triukšmo. Ar tikrai tik tokie faktai jaudina valdžią? Labai laukiu mūsų psichologų, psichiatrų išvadų dėl nerimo sutrikimų, depresijos, panikos, miego sutrikimų, parduodamų raminamųjų vaistų statistikos, kuri realiai atspindės visuomenės nuotaikas.
O kur dar paūmėjusios ir apleistos lėtinės somatinės ligos dėl judėjimo suvaržymų ir baimės eiti į poliklinikas, į kurias valdžia agituoja neiti.
Deja, nors ir yra specialios telefoninės paguodos linijos, žmogus pirmiausia atsiveria tam, kurį jis myli ir jaučiasi mylimas. Ir šios galimybės mes visi labai išsiilgę.
Verslas. Pinigai. Laisvalaikis. Ekonomika. Jie kenčia. Mažiausi traukiasi, nyksta, didžiausi ištveria ar net suklesti dėka dirbtinai susidarusios nekonkurencijos. Ką tai reškia?
Panašiai kaip žmonijos niokojamoje gamtoje – rūšinę įvairovę, kai galop industrializuotoje zonoje lieka tik šiukšlynų lapės, miesto balandžiai, metro žiurkės ir augančios pikžolės.
Teks kuriam laikui primiršti nišines kavinukes, šeimos verslų restoranėlius, gėlių salonėlius, butikėlius, kurių taip ieškome, kai norime ne didžiųjų prekybcentrių linijos produkcijos.
Kitaip tariant, mums gresia viešojo sektoriaus kokybinis nuosmukis, savotiška „kolektyvizacija“ supermarketais. Ten pirksime gėles, lemputes, kojines, medų ir dešras.
Gal ir savaitgaliais išskirs vietos ir kokiam trumpam spektakliukui ar koncertukui. Ir visi ten trauksim. Kultūros laukia ilga ir sunki regeneracija, nes kaip ir buvo akivaizdu skirstant naujosios valdžios ministerijas – našlaitės dalia kultūros neapleido. Nieks jos nenori, visada jai gaila, kol neprisireikia ponams pasipuikuoti prieš kitus ponus ir tenka greitai ieškoti „greitos“ kultūros.
Tai tik kelios stambios sritys, kurios „pavargo“. Kur dar švietimas, sveikata, judėjimas šalies viduje ir už jos ir taip toliau. Viskas turi savo „galiojimo laiką“, kuriam pasibaigus prasideda irimas. Ir tas laikas eina į pabaigą. O visgi pagalvojus, nemažai ką galima pakeisti jau dabar.
Parduotuvių, knygynų, salonų atidarymas įleidžiant po kelis asmenis niekuo nesiskiria nuo didžiųjų prekybos centrų, kur neva tai limituojamų vežimėlių skaičius toks, kad gali sueiti pusė miesto į vieną parduotuvę.
Sporto klubų veikla eina į pogrindį ir tai susiję su žmonių kantrybės išsekimu, nuovargiu ir perspektyvų nematymu. Sakau tai atsakingai. Kuo toliau, tuo toliau tai bus populiaru ir gali apimti dar daugiau laisvalaikio sričių. Net neabejoju. O gal leiskime žmonėms po truputį judėti legaliai – tai labai sveika psichikai ir gerokai saugiau nei bekaukiai vakarėliai ar „trefkės“.
Judėjimo suvaržymai vieno rajono ribose iš esmės turi būti trumpalaikiai, nes yra labai radikalūs. Todėl tik daugės juos apeinančių, ypač kai kovą pašvies saulutė ir išsiskirs daugiau drąsos ir „p....ui“ hormonų.
Dalis važiuos tiesiog pažiūrėti sklypo ar pasivaikščioti į mišką, pažvejoti, kita dalis – susitikti ar į sodybą susitarę su „antros eilės dėde“ šeimininku.
Bet jei laikysimės įsikibę skaičių, kurie prasideda Brazilijoje, Danijos audinių fermose ar Jungtinėje Karalystėje, o linčiuosime savus žmones, kad nuvyko iš Prienų į Trakus, tai duos tik dar didesnį skepsį, nepasitenkinimą ir ne kontrolę, nes, pasikartosiu, – viskas turi savo galiojimo laiką, draudimai – taip pat.
Ir kuo jie radikalesni ir varžantys, tuo tas laikas yra trumpesnis. Šito supratimo itin trūko buvusiam ministrui Aurelijui Verygai, kuris net psichopatiškai mėgavosi savo fetišu drausti gerti, būti laimingu ar leisti eurus kavinėje, o ne aukoti bažnyčiai. Bet dabartinis sveikatos vedlys Arūnas Duklys dideliu ryžtu irgi nepasižymi.
Kas trukdo imti ir prioriteto tvarka (jau rytoj!) pradėti skiepyti mokytojus. Rytoj! Apie vaikų socializaciją, kontaktines pamokas, emocinį intelektą augančiam vaikui, draugų reikšmę ir galop mokymo kokybę, artėjančius egzaminus atskiro straipsnio reikalaujanti tema. Čia reikia sprendimų kuo greičiau, ir į skaičius žiūrėti kuo mažiau.
Žmonių nebesilankymas poliklinikose – unikalus pavyzdys, kaip dviprasmiškai ir paradoksaliai gali suveikti suvaržymai. Pacientai kenčia, nes nurodyta niekur neiti, ypač, kur pavojinga. Gydytojai jau viešai kviečia žmones eiti.
Gydymo įstaigos nėra pati saugiausia vieta COVID-19 atžvilgiu, tai gal jau galima kviesti ir kitur? Po truputį, saugiai, bet į priekį, į atlaisvėjimą. Po nedaug, bet kasdien.
Nes po vasaros vėl bus ruduo. Vasaros pas mums trumpokos. Ir kas toliau? Vėl tas pats? O gal „šaus“ kokia vasariška mutacija ir viską sugadins? Kai nežinai, ko laukti ir kas bus, gal geresnis pasirinkimas yra nelaukti? Tiesiog pratintis, prisijaukinti priešą?
Turbūt priėjome tašką, kuomet kryžiuojasi dvi kreivės: naudos ir žalos. Skaičiai pasiekiami per didele kaina ir per ilgu laikotarpiu, o kad norma yra ne tai, kaip mes gyvename dabar, tam tikra dalis valdžios jau pamiršo. Galbūt kažką iš jų šis rašinėlis pasieks ir sukels filosofinę abejonės būseną? Tada būsiu bergždžiai klavišais nepyškinęs.
Tikiuosi, gerb. prezidentas Gitanas Nausėda įvykdys pažadą jį užkalbinusiam berniukui „pasveikti“ iki Mindauginių. Reikėtų, nes kitaip bus traumuojamas vaikas, o vaikystės traumos atsiliepia visam gyvenimui. 70 proc. – rimta ambicija.
Tikiuosi, mūsų eurobiurokratai iš Lietuvos pabandys kažką padaryti, kad vienai labiausiai nuo Covid-19 kraujuojančių šalių – Lietuvai – vakcina keliaus be trikdžių. Tai yra jų galimybė ir net pilietinė prievolė už tuos didelius lengvus pinigus.
Tikiuosi, mes, kaip visuomenė, jau pakankamai sau įrodėme , kad ši liga – ne gydytojų išsigalvojimas ar pasaulio galingųjų „projektas“, o dar viena kas 100 metų aplankanti pasaulio bjaurastis ir egzaminas šioms kartoms. Su ja reikia skaitytis, prisitaikyti ir sunaikinti. Virusas prisitaiko prie mūsų, tad mes turime pradėti prisitaikyti prie viruso. Jau laikas...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
