Bet kad čia viskas bus taip blogai man atskridus, net nebūčiau susapnavęs. Jei būtų kas pasakę, nebūčiau kojos į Lietuvą kėlęs.
Nesklandumų keliaujant visiškai nebuvo. Visos nemalonios situacijos prasidėjo man atvykus.
Nors ir pasidariau eilę koronos testų, nors ir turiu skiepą (dirbu medicinos srityje, todėl Airijoje buvau paskiepytas vienas pirmųjų), tačiau giminaičiai mane sutiko kaip kokį Apokalipsės raitelį, kuris jų pasaulio atjojo sunaikinti.
Vyresnio amžiaus giminės šalinosi. Kaimynai, žinantys, kad pats gyvenu užsienyje, gatvėje ar koridoriuje aplenkė iš tolo.
Čia likę draugai nenorėjo net susitikti, o keli artimi žmonės pasakė, kad nežada su manimi būti vienoje patalpoje ir netgi nenori eiti į laidotuves, jei ten būsiu. Visi čia manęs bijo, kad apkrėsiu koronavirusu.
Lietuviai įbauginti, užguiti, prislėgti ir traumuoti. Ir nesu tikras, ar tik dėl ilgai besitęsiančio karantino?
Airijoje mums taip pat galiojo griežtos taisyklės. Mums teko patirti net tris karantinus. Buvo apribotos galimybės keliauti, draudžiama kirsti grafysčių sienas, uždarytos parduotuvės, sporto klubai, barai ir restoranai, kirpyklos. Ribojimai priminė komendanto valandą.
Tačiau net ir blogiausią akimirką airiai neatrodė tokie sugniuždyti ir palūžę, kokius radau atvykęs į Lietuvą. Taip, mano šeimoje laidotuvių nuotaikos, bet man susidarė toks liūdnas vaizdas, kad laidotuvių nuotaikos yra visoje Lietuvoje – kiekvienuose namuose, parduotuvėse, netgi gatvėse.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
