Tačiau pamirštami 2 dalykai – viešasis transportas: miesto ir tarpmiestinis. Juo besinaudojančių piliečių sąmoningumas paliekamas jų pačių sąžinei, kuriai dažniausiai nėra vietos.
Miesto transportas. Tvarkaraščiai nepastovūs, nuolat keičiami, stipriai išretinti. Net ir griežčiausių judėjimo ribojimų metu, kai buvo suformuota nuomonė, kad visi žmonės dirba nuotoliniu būdu, o kita dalis – neturi kur važiuoti, nes viskas uždaryta, buvo pamiršta, kad dalis žmonių išlaikė tiesioginį darbą.
Ypač antrojo karantino metu, kada ar jau iš mažesnės baimės, ar iš pajamų stygiaus, liko tiesiogiai dirbti dar daugiau įstaigų bei įmonių.
Ir kažkodėl visuomenėje suformuota nuomonė, kad šeima turi būtinai turėti bent vieną automobilį, nes taip madinga ir priimtina socialiai.
Taigi, formaliai išėjo taip, kad visi dirba namie, o kur reikia būtinosioms reikmėms – važiuoja automobiliu, viešasis miesto transportas – tik tiems keliems nelaimingiesiems. Ir jo buvo palikta atitinkamai kaip tiems keliems nelaimingiesiems. O iš tikrųjų?
Jei dar pirmo karantino metu išretinti troleibusai, autobusai buvo tikrai praktiškai tušti, dažnai būdavau vienintelis keleivis, į pabaigą apribojimų – ėmė pildytis ir jau antrojo karantino metu praktiškai niekada netekdavo sėdėti be kompaniono.
Mano darbas niekuomet nenutrūko, atvirkščiai, buvo ir išlieka pats darbymetis, į darbą visuomet keliauju miesto transportu, tai reiškia, valanda kelionės, mažiausiai 1 persėdimas. Nuo pirmojo karantino toji valanda dėl išretinto transporto virto į 1val. 40-50 min, kai kuriais laikais transportas dar arba jau tiesiog nebevažiavo.
Taigi, dėl išretinimo populiariausi miesto maršrutiniai autobusai pandemijos metu tampa pilnais, sėdima po du, yra ir stovimų, kartais net susigrūdimas. Tad apie kokį sėdėjimą zigzagu ar tik sėdimų vietų užėmimą galvoti, kai tau reikia į darbą?
Taip, po pirmo karantino, iškėlus viešai transporto bei medikų, kaip tarpinės grandies tarp kovidine infekcija sergančių ir likusių visuomenės narių dalimi, klausimą, buvo suorganizuoti specialūs autobusiukai, tačiau mano asmeniškai keliavimo būdo nepakeitė, nes pirmo karantino metu nei vienas jų pro tą pusę nevažiavo ir 30 min kelionės išliko vis tiek klasikiniais bendrais maršrutais. Tačiau pastangos buvo.
Bet problema kita – susidarė įspūdis, jog visuomenės akyse ne tik kad medikai nesimaišo tarp paprastų mirtingųjų kaip kokie Olimpo dievai, jų jau tikrai nesutiksi viešajame transporte, bet ir dirba saugią, gražią 8.00-16.00 arba 7.00-15.00 darbo dieną, nes tie autobusiukai turėjo reisus tik rytinėmis bei standartinėmis popietinėmis valandomis.
Tai koks bildukas ten jus remontuoja, kai išsisukat koją vidurnaktį? Niekam nerūpėjo ir vis dar nerūpi. Nes kai tavo darbas baigiasi 22.00, 23.00 (slenkančiu grafikų dirbančių apsčiai), tu nebeturi kuo grįžti namo.
Suprantu, kad darbe pasilikęs medikas visada pravers, bet namus aplankyti kartais irgi reikia, tad yra tekę keliauti šokinėjant per kelis autobusus, važiuojančius iki depų ir apie vidurnaktį dar 2-3 kilometrus traukti iki namų pėsčiomis (didmiestyje!).
Kaip senais gerais laikais, kai iš kolūkio vaikus mokyklon leisdavo. Šios situacijos kartojasi, nepaisant to, kad pirmo karantino metu dar pavežėtojų bendrovės siūlė paslaugas. Kadangi su kovidine infekcija akistata yra nuolatinė mano darbo konstanta, naudotis mėginau – pasiskambinus į įmonę, sužinojau, kad su jais turi susisiekti darbovietė, pateikti darbuotojų sąrašą.
Susisiekus dėl pavėžėjimo su darboviete – niekas nieko nežino, skambinkis į pavežėtojų firmą. Išsiaiškinti pavyko tiek, kad pasirodo, formaliai – aš su kovidine infekcija sergančiais nedirbu, nors budėjimų metu priimu visą neaiškų pacientų srautą, kuriame apstu tiek jau žinomų susirgimų kovidu (einu ir dirbu izoliatoriuje kaip specialistas), tiek tokių, su kuriais dirbu kaip įprastiniais, o atsitiktinai po kontakto gaunamas paimtas teigiamas SARS Cov-2 PGR mėginys.
Rezultate pasijutau nuvertintas, teko susitaikyti, asmeniškai kviestis ir į darbą važiuoti arba iš jo grįžti karališkai – taksi, apmokant iš savos kišenės, nes pakalbėjus su vadovais grafikas irgi nekito.
Beje, taksi – be apsaugų. Tai reiškia, darbe kontaktuoji su kovidine infekcija sergančiu asmeniu to dar nežinodamas, įprastinėmis sąlygomis (saugumo priemonės taikomos gavus teigiamą rezultatą – tokių užslėptų ir neįtartų bendrame sraute paskęstančių pacientų turime kasdien po kelis ir su tuo susiduria visas tuo metu dirbantis medicinos personalas), o po to – važiuoji su visai ne tavo ūkio burbulu namo.
Ir kaskart kitu. Ir taip ne kartą. Ir kontaktas tiesioginis abiem kryptimis. Per pamainą kartais turiu po 3-4 tiesioginius kontaktus su kovidine infekcija sergančiu, neskaičiuojant, kiek dirbu su įtariamais ar patvirtintais atvejais izoliatoriuje.
Ir ne, pagal infekcijų kontrolės skyriaus nurodymus net po kelių tiesioginių kontaktų per darbo dieną nė karto izoliuotis nereikėjo (o Seime politikai sugebėjo susipešti Kasčiūnui atėjus į posėdį iš savanoriškos saviizoliacijos po buvusio kontakto į tam pritaikytą tribūną – matyt, tiek ir saugi ta tribūna, kaip ir visa kita sistemos dalis).
Ir dar kartą – tokiu pat principu dažnai sėdžiu tarp jūsų, šiuo metu dažnai pakankamai pilnuose autobusuose piko metu, su kažkuo prasėdžiu 30 min greta arba su dviem po 15 min viename maršrute, keliauju per du maršrutus, o grįžtant namo po profilaktinio PGR tyrimo – dar ir su nežinomu rezultatu.
Kartais profilaktiniai ištyrimai pristabdomi, pavyzdžiui, šiuo metu paskutinį kartą man tyrimą ėmė prieš 2,5 mėnesio, nors esu nuolatinis darbuotojas ir dirbantis didesniu nei įprastas krūviu, kontaktas su kovidine infekcija sergančiaisiais nuolatinis.
Jei pirmo karantino metu rašiau kritiką kaip medikas – pažeidžiamiausia ir jautriausia grandis, kurią reikia saugoti ir kuriai grėsmė kyla iš abiejų pusių, pacientų bei laisvosios visuomenės dalies, tai dabar rašau kaip neapsaugotas medikas – didžiausią riziką keliantis asmuo tiek pacientams, tiek laisvajai visuomenės daliai, nes šiuo metu esu tarpininkas tarp tikrų pragaro vartų.
Esu judantis žmogus ne tik miesto, bet ir tarp miestų pagal visas reglamentuotas taisykles, turiu tam formalią teisę. Taigi, dar prieš Kalėdas (esant griežtiems keliavimo apribojimams) užtekdavo po darbo atvykti į autobusų stotį, nusipirkti bilietą ir po 4-5 val. pasiekdavau jei ne tiesioginį galutinį, tai labai jam artimą tašką, tuo tarpu pailsėdamas po pamainos, užuot vairavęs, ir be didelių problemų.
Kursavo pakankamai dažnai, tiesiogiai, deja – nuostolingai, nes ne tik visi galėjo sėdėti po vieną per dvi sėdynes, bet ir kas antrą porą vietų. Buvo puiku. Kalėdų bei Naujų metas buvo intensyvus, ilsėtis neteko, tačiau kas nutinka norint nusigauti iki savo poilsio kampo jau sausio mėnesį? Vos 2 galimybės per dieną su 3-mis persėdimais.
Iš vieno didmiesčio – į kitą didmiestį, kur praleidi 2.30 val laisvo laiko blaškydamasis be reikalo stoties patalpose arba tame mieste tarp įvairių žmonių, tada – į trečią didmiestį, kur vienintelis laiko praleidimo taškas taip pat veikianti parduotuvė arba laukiamasis, per 1,30 laukimo valandos iš nuobodulio apeini visus kampus, kontaktuoji su daugiau žmonių, nei darbe; o tada jau vietiniu miesto transportu į galutinį tašką.
Viso kelionė trunka apie 7 valandas. Po budėjimo tai jau tampa nemalonu, o ir poilsio metu nuvykimas ne iš smagiųjų. Bet ir kiti žmonės važiuoja, matau, daug studentų, kas į darbus net ir tokiu atstumu – sukasi, kaip išmano.
Rezultatas toks, kad autobusai pilni, dabar tikrai visuose sėdima kiekvienoje eilėje, kai kur svetimi žmonės sodinami po du iki sausakimšo autobuso, ne visi autobusai pasižymi atstumais tarp sėdimų vietų, kelionė ilga. O kas blogiausia, užuot firmos siuntusios kuo erdvesnius autobusus, taupymo sumetimais buvusius didžiuosius autobusus keičia mažais mikriukais. Ekonominiai kriterijai pirmiau, saugumas lieka antroje vietoje – čia momentas, kur turėtų įsikišti Vyriausybė.
Ir taip į vieną pusę per 3 maršrutus, kurių vienam trunki mažiausiai valandą, vietoj buvusio vieno, vadinasi, trigubai daugiau rizikos visiems ir papuolus bent vienam užsikrėtusiajam, viruso sklaida tampa visiškai nesusekama, todėl proveržiai neprognozuojami, juo labiau tokiomis sąlygomis dabar išdrįsta keliauti daugiau jauni ir itin mobilūs žmonės.
Taip, kad noriu – nenoriu, kontaktas šioje vietoje nuo manęs nepriklauso, iš savo pusės atlieku viską, kad saugočiau save ir kitus, tačiau situacija kiekvienąkart tokia pati ir nesikeičia, tad tokia organizacija yra tiesiog spjūvis į veidą pandemijos akivaizdoje.
Beje, tikrai nustebau, kiek medicinos personalo migruoja iš kitų rajonų į didmiesčius dirbti, o po to turi grįžti ir atgal – jei ne kelionės apsunkintomis sąlygomis, nebūtume susivieniję ir išsikalbėję. Nuolatos kalbama, kaip palengvinti medikams sąlygas, tačiau toks visapusiškas transporto išretinimas – gili duobė kelyje daugeliui personalo į darbą.
Jei kalbėsime apie tris didžiąsias mūsų ligonines – kiekvienos jų darbuotojų skaičius viršija 1500. Atvyksta žmonės dirbti iš Molėtų, Trakų, Naujosios Vilnios, Švenčionių, Nemenčinės, Vievio, Varėnos. Kol skundžiuosi darbovietės pasiekiamumo galimybėmis miesto ribose ar iki 2 val. prailgusia kelione, yra kam vienintelė transporto priemonė darban – tarpmiestinis autobusas.
Medikai yra ne vien gydytojai, bet ir slaugytojos, taip pat su lygiai su tais pačiais iššūkiais kovoja ir pagalbinis medicinos personalas, kurių daugelis dėl galimybės dirbti lygiai tomis pačiomis pandeminėmis sąlygomis ir nė kiek ne mažesniu krūviu negu gydytojai, kiekvieną rytą važiuoja 30-50 km.
Ir jeigu automobilio neturintis gydytojas dar kelia šypseną, tai kito personalo galimybės turėtų būti vertinamos realistiškiau. Taigi, situacija. Medikas po naktinės pamainos turi grįžti į kitą rajoną. Autobusai tinkami važiuoja 8.30 ir kitas – 12.00. Darbas baigiasi 8.00, persirengti ir dar nuvažiuoti miesto transportu iki autobusų stoties – į pirmąjį maršrutą spėti šansų nėra, nebent nuolat „atsiprašyti“ iš darbo anksčiau.
Stoty po paros budėjimo toks žmogus „mirksta“ dar 3 savo poilsio valandas, kad tarpmiestiniu autobusu pasiektų gyvenamosios vietos ribas. Prieš išlipinat informuoja savo artimuosius, kurie, jei gali, atvyksta pasiimti, nes iki namų dar 2 km. Pasikartosiu – žmogus po paros budėjimo. Ir gali būti, kad dabartiniais tempais kitą rytą 8.00 jis vėl turės būti darbe, gal net tai pačiai parai ir atkartoti odisėją. Kuo mes prisidedame palengvinti šitą kelia? Aš girdžiu tik žodžius, bet matau neorganizuotumą.
Bendruoju mastu, tarpmiestinių maršrutų keleiviai stoja eilėse, atvykus mažai transporto priemonei – dauguma netelpa net į tokius maršrutus, į kuriuos anksčiau niekas nebūtų pagalvojęs pirkti elektroninio bilieto. Išsiruošę į kelionę žmonės lieka nemaloniai nustebinti, įskaitant laukusius su mažamečiais vaikais ar skubančius ruoštis kitai dienai darban, kai maršrutas paskutinis, o vietų užtenka tik elektroninius bilietus įsigijusiems.
Čia vėl vežėjų įmonių organizacijos bei informacijos pateikimo spragos. Tarpmiestiniai autobusai nuolat sausakimši, ypač paskutinieji dienos maršrutai. Svetimi žmonės susodinami greta. Arba du vienos šeimos asmenys išskiriami sėsti su kažkuo kitu. Vietos šimtaprocentinai užimtos ir kalbu ne apie vieną, du ar tris atvejus. Šis reiškinys nuolatinis.
Daugiau atsakomybės turėtų imtis transporto kompanijos – atstatyti dalį tiesioginių maršrutų, kad asmuo turėtų kuo mažiau tarpinių kontaktų, siųsti tik erdvius ir didelius autobusus, kad būtų galima išlaikyti saugius atstumus; o keleivių kontrolei bei vairuotojų patogumui – bilietus parduoti tik per elektroninę sistemą ir ribotą kiekį, tačiau nepamiršti informuoti apie tai savo keleivių.
Apskritai, net ir dabar kartojantis tokiai situacijai, transportavimo kompanijos turėtų jau formuoti rekomendacinius pranešimus keleiviams užsitikrinti vietą maršrute įsigyjant bilietą el.sistemoje iš anksto, nes tam tikrų maršrutų apkrovos padidėjo dėl išretinimo. Priešingu atveju yra skatinamos augti „feisbukinės“ privačių nelegalių pavežėtojų grupės, kurios puikiai išnaudoja šiuometines susisiekimo spragas, žino, kur ir kaip pravažiuoti, kontaktai sklinda iš lūpų į lūpas, o žmonių srautai išlieka nevaldomi.
Kita vertus, transporto kompanijos, siekdamos pelno, logiškai optimizavo maršrutus, tačiau to rezultatas – keleivių sangrūdos keliuose likusiuose maršrutuose, priverstinis skirtingų ūkių burbulų dauginis maišymasis. Visgi, jei siekiama riboti pandemijos plitimą, mažinti rizikingų kontaktų skaičių, valstybei derėtų prisidėti prie kompanijų finansinio palaikymo, kad nebūtų retinamas transporto kiekis. Tankesni maršrutai duotų mažesnį kontaktų kiekį transporte, kas šiuo metu yra aktualu.
Šiųmetinę Vyriausybę tikrai palaikau ir pritariu sprendimams, tačiau matau spragą, kurią galėčiau pavadinti „abstraktus griežtumas“. Trūksta praktinio komponento arba atskiros institucijos, kuri pasirūpintų tiesiogine kontrole ir vykdymu arba motyvacija (pvz. didesnė finansinė parama), nes savivaldybės tam akivaizdžiai nepajėgios, o verslas automatiškai nesuinteresuotas reikalavimų įgyvendinimu.
Šiuo atveju judėjimo apribojimai ir saugumas pandemijos akivaizdoje netenka visos tarpinės loginės grandies ir pats judėjimas tampa paradoksaliu: tam, kam jo reikia labiausiai – nėra jokio judėjimo, kam judėjimas nebūtinas – judėjimo laisvę gauna su visomis privilegijomis tapti kviestiniu svečiu kovidiniame vakarėlyje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
