Vyras sutiko pasidalinti savo įspūdžiais su „Bendraukime“ skaitytojais, kuriems galbūt jų šeimos patirtis bus įdomi.
„Skiepai. Vakcinacija. Žodžiu, apie tai. Pirmiausia turiu prisipažinti, kad esu visai nepažangių, neprogresyvių pažiūrų, toks neliberalas, o greičiau kraštutinis dešinysis, „alt right“, todėl neturiu tikslo pakeisti kitų nuomonės, atvesti juos į „tiesos kelią“ bei užblokuoti „neteisingai“ galvojančius.
Ir taip, suprantu, kad „Astros“ ir kitų vakcinų ilgalaikis poveikis nežinomas, bet nusprendėm surizikuoti ilgai negalvoję, nes turiu amžinas bėdas su kvėpavimo takais, o pasigauta sunkesnė covido forma, bent jau man, nieko gero perspektyvoje nežadėjo.
Artimoje aplinkoje yra kas galėjo ir skiepijosi, yra kas galėjo ir nesiskiepijo. Kiekvieno asmeninis reikalas, kas buvo teisūs, sužinosime vėliau.
Žodžiu, pirmadienį buvom skiepyti, aš ir mano geresnioji antra pusė. 20 minučių skirtumu, tai buvo įdomu stebėti, kaip mūsų organizmai reaguoja į tą patį.
Žmonos organizmas, be to, kad gerokai už manąjį gražesnis ir jaunesnis, ir geresniu bendru imunitetu, pagal tai, kaip kuris iš mūsų iki šiol pasigaudavo „zarazas“.
Žmona po skiepo pirmas valandas nejuto jokio poveikio iki vakaro. Vakare, apie devintą, ji tiesiog atsijungė bežiūrėdamą „teliką“ ir prabudo po poros valandų krečiama šalčio. Plius kaulų laužymas, rankos skausmas. Miegas normalus.
Sekanti diena – su vaistais nuo temperatūros. Kai tik jų poveikis baigiasi – krečia šaltis ir viską skauda. Antrą dieną liko tik bendras nuovargis, lengvas rankos maudimas.
Man iškart po skiepo pradėjo skaudėti galvą, vėliau skausmas kiek sumažėjo, bet nedingo.
Pusvalandis po skiepo nutirpo kairė ranka, keisti pojūčiai kairėje kojoje ir pusiau nutirpęs veidas (kai pas stomatologą gauni gerą nuskausminimą, kad net nosies nejauti).
Po geros valandos tai praėjo, bet profilaktiškai išgėriau vaistų nuo skausmo, kad skystintų kraują, nes maža ką, gal aš tas nelabai laimingas laimėjęs trombų loterijoje.
Į pavakarę pradėjo skaudėti pilvą – ten, kur turėtų kepenys gyventi. Šiaip jos neskauda, paskutinį kartą tą jaučiau prieš kokius 7 metus po audringos savaitės Gruzijoje.
Ir toks bendras silpnumas. Jei vakare žmona „išsijungė“, tai mane „įjungė“. Ji užmigo, o man akys stulpu iki 5 ryto – ir karšta, oro trūksta.
Amerikoje, kai reikėjo vairuoti ilgus atstumus naktį, kolonėlėse pirkdavau kažkokį energetinį brudą, pardavinėjamą mažuose buteliukuose, kuris net nabašnykui kelioms valandoms akis atmerkia. Tai jausmas buvo panašus.
Naktį pradėjau jausti, kad turiu širdį, pulsas buvo apie 120. Būčiau įkalęs butelaitį vyno ir atsijungęs, bet sesutė perspėjo, kad nu nu nu, negalima.
Prigėriau valerijonų ir apynių arbatos, kažkaip atsijungiau. Šeštą prabudau nuo krečiančio šalčio, taigi, maždaug aštuonioms valandoms atsiliekant nuo žmonos.
Burna perdžiūvusi, miegojau 4 valandas vis prabusdamas atsigerti, išgėriau apie 2 litrus skysčio, bet burnoje kaip Sacharoje.
O antrą dieną kaip ir nieko baisaus. Raumenų skausmas buvo, bet tikrai mažesnis nei po pusdienio kelmų frezavimo, bejėgiškumas ir vis užmigdavau drybsant ant lovos.
Į vakarą ir raumenų maudimas praėjo. Tokia, sakyčiau, „pachmielo“ diena po gero baliaus, bet nieko tragiško.
Šiandien, išmiegojęs daugiau nei 10 valandų, tik dar laaaabai noriu miego ir šiek tiek silpna. Bet nei nuskausminamųjų, nei vaistų nuo temperatūros neprireikė.
Pasigavus kokį rudeninį virusą būdavo kur kas blogiau, jei nekreiptume dėmesio į keistus rankos ir veido nutirpimus“, – rašė Martynas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
