Neseniai pasimirė mano dėdė. Šeimos bendravo ir palaikė ryšius, todėl natūralu, kad žinia labai sukrėtė. Tetai paskambinau išreikšti užuojautos. Kadangi dabar karantinas, tai netgi nesitikėjau dalyvauti laidotuvėse, nes kai tiek Covid-19 susirgimų, tik artimiausi šeimos nariai išlydi į paskutinę kelionę.
Bet mano teta mane pakvietė į laidotuves sodyboje! Sako, tariamės dabar, kas leistų pašarvoti porai dienų. Taip ir apsistoti visiems bus kur, ir visa giminė susirinks į dėdės laidotuves.
Na, nepykit, bet man tai tokios šiuolaikiškos laidotuvės nustebino! Iš žmogelio laidotuvių padaryti nelegalią užstalės vakaronę su šašlykais? O kas, jei sodybos kaimynystėje pasitaikys koks nelegalus krikštynų susibūrimas su dainomis ir šokiais?
O kaip jaustis, pavyzdžiui, jaunavedžiams, jei sužinotų, kad pora dienų prieš tai čia buvo gedulo rimtis?
Pamenu, kai mano vaikystės ir jaunystės laikais mirusiuosius šarvodavo tuose pačiuose namuose, kuriuose jie ir gyveno. Arba pas kaimynus, jei jie turėdavo didesnę patalpą. Bet nežinau, ar čia tas pats. Tais laikais juk nebuvo kitos išeities, nebuvo šarvojimo salių, laidojimo namų. Žmonės neturėjo, iš ko rinktis.
Dabar karantinas, aišku, visos giminės nesusikviesi. Nors štai, kiti ieško būdų, kaip tas taisykles apeiti.
Teta, išgirdusi mano skeptišką požiūrį, pradėjo ginti savo nuomonę. Taigi galima pakviesti žmonių, kiek nori, sakė ji.
Galima likti patogiai nakvoti, jei esi iš toli atvykęs. Nereikia nei ant žemės pas kaimynus miegoti, nei viešbučio ieškoti. Galima bet kada nueiti prigulti, pailsėti. Be to, stalas užkandos didesnis, nereikia stumdytis pečiais mažuose šarvojimo salės kambarėliuose.
Net nežinau... Gal čia naujos laidotuvių mados ir taip atsisveikinti su artimuoju yra normalu? Gal aš pernelyg senamadiškų pažiūrų?
Bet karantino ribojimai ne be reikalo juk yra įvesti. Man nelabai drąsu būtų kontaktuoti su keliasdešimt žmonių.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
